Debiutai "Don Žuane"

Įprasta, kad spektaklio premjera susilaukia ypatingo dėmesio. Tačiau premjera - nebūtinai tas spektaklis, kuris palieka neišdildomą įspūdį ir parodo geriausią, galutinį ir nekintamą rezultatą. Spektaklį kuria individualybės. Kiekvienas artistas scenoje - absoliučiai nepakartojamas. Iš to gali gimti Don Žuanas - aristokratas, kupinas paslaptingo žavesio ir cinizmo mišinio (V. Juozapaitis), arba - beveik berniūkštis, pilnas gyvenimo džiaugsmo, energijos ir baletinei plastikai artimos raiškos (L. Pautienius). Dona Ana gali spindėti vos ne vienuolišku santūrumu (A. Buzaitė) arba žavėti jaunatvišku grožiu (J. Gedmintaitė). Dona Elvyra - koketiška, savo žavesį suvokianti moteris (R. Šilinskaitė) arba dėl judesio dramatizavimo įgaunanti persekiotojos charakterį (I. Zelenkauskaitė). O kur dar balso tembrinių savybių, vokalo valdymo, muzikinio stiliaus pajautos skirtumai... Nuostabiausia, kad visi variantai gali būti teisingi net ir tame pačiame pastatyme. Juk būtent tuomet, kai spektaklis ima priklausyti nuo atlikėjų valios, jų temperamento, gabumų, gal net nuotaikų, jis tampa gyvybingai besikeičiančiu ir dėl to įdomiu reginiu. Jei spektaklis primena trafaretą, galima teigti, jog nebe daug jam liko... Teatras gyvas žmonėmis. Niekada scenoje nepamatysim dviejų identiškų spektaklio variantų. Todėl praktiškai kiekvienas spektaklis yra vertas dėmesio. Aišku, neįmanoma tikėtis (tai būtų didelė prabanga, o ir įdomu tik labai siauram ratui), kad kritika recenzuotų juos visus. Tačiau pasitaiko spektaklių, kurie savo ryškumu ir pasisekimu galėtų konkuruoti net ir su premjeromis (kaip tai įvyko J. Isaev atliekant Donos Anos vaidmenį "Don Žuane" arba S. Janušaitei puikiai debiutuojant Lizos vaidmeniu "Pikų damoje"). Tokie pasirodymai neturėtų likti nepastebėti. Tad džiugina, kad idėja recenzuoti visus ryškesnius LNOBT scenoje rodomus operos spektaklius (beje, baletas tai jau daro) gimė teatro viduje. Gal tikrai tai taps tradicija, gal padidins žiūrovų (ir kritikų?..) susidomėjimą, gal patiems teatro artistams taps paskatinimu "kasdienį" (ar ši sąvoka apskritai gali egzistuoti teatre?) spektaklį paversti meno švente sau ir publikai? Tikėkimės...

Vienas pirmųjų šio savotiško dienoraščio puslapių tegu būna vasario 27-ąją įvykęs "Don Žuano" spektaklis. Jame debiutavo Sandra Janušaitė (Dona Elvyra), Julija Stupnianek (Dona Ana). Puikiai, trykšdamas džiaugsminga energija pirmą kartą spektaklį dirigavo maestro Martynas Staškus. Don Žuaną atliko Laimonas Pautienius, jau spėjęs pagarsėti talentingu šio vaidmens atlikimu. Tiesa, šio jauno baritono švelnaus tembro balsas dar negali atlaikyti paskutinės Don Žuano scenos dramatizmo. Nepaisant to, matyti scenoje L. Pautienių visada malonu. Kaip ir Vladimiro Prudnikovo Leporelas, su malonumu nardantį virtuozinės partijos labirintuose. Tačiau nepaprastai gausią personažo rečitatyvinio teksto laviną nėra lengva atlaikyti net ir labai patyrusiam artistui. V. Prudnikovo buvimas scenoje visam spektakliui suteikė lygsvaros, kurią jaunesni atlikėjai dėl sceninės patirties stokos kartais prarasdavo...

Sunku pasakyti dėl ko, tačiau šį kartą visas solistų kolektyvas kiek persistengė, pasiduodamas per daug atvirai bufonadai... Juk dramma giocoso negali tapti opera buffa!.. Cerlinos (S. Stonytė) ir Mazeto (V. Bagdonas) pora niekada nevengė kiek hipertrofuotos vaidybos. Tačiau kad ir kaip žavingai S. Stonytė kurtų Cerlinos charakterį, visgi dainininkės temperamento proveržiai kartkartėmis nuskambėdavo labiau ledimakbetiškai nei mocartiškai. O Mazeto vaidmuo, man rodos, puikiai tiktų jaunų dainininkų debiutams... Kas yra matęs K. Alčiauskio kuriamus smagius komiškus personažus, gali nusivilti jauno tenoro scenine elgsena šiame spektaklyje. Nežinau, kodėl Don Otavijaus vaidmuo sustingdo dainininko judesių, reakcijų laisvę. Tas šaltukas ima spraustis ir į vokalą. Gaila, kad mūsų teatro scenoje nėra vietos barokinei operai - K. Alčiauskio skambus ir paslankus fioritūroms balsas, rodos, idealiai tiktų atlikti barokinę muziką.

Ir pagaliau - debiutai. S. Janušaitė (Dona Elvyra) ir J. Stupnianek (Dona Ana) šių vaidmenų realizavimo Didžiojoje scenoje kantriai laukė nuo pat premjeros, mat šios partijos joms buvo paskirtos. Matyti, kad abi jaunos dainininkės labai atsakingai ruošėsi spektakliui. Dėmesingai užfiksuotos mizanscenos, išmoktas muzikinis tekstas. Tiesa, visa tai dar dažnai "neapgyvendinta" savais potyriais, vokalinio ir aktorinio paveikslo kūrimo būsenomis, jausmais. To ypač pritrūko Donos Anos atlikėjai J. Stupnianek. Malonios išvaizdos ir gerų balsinių duomenų dainininkei stigo savitos vidinės energijos, jaunatviško gyvybingumo. Atrodo, kad tai lėmė dainininkės balso formavimo ypatybės, neleidusios jai užpildyti visos teatro salės erdvės. Dainininkei reiktų patobulinti ir itališko teksto artikuliacinius bei Mozarto muzikinius-vokalinius štrichus. Tuo tarpu S. Janušaitė jau ne pirmą kartą užsi- rekomenduoja kaip stipraus ir gražaus balso dainininkė. Dona Elvyra taikliai suskambėjo sodria spalva (tiesa, nelengvai sekėsi balso bėglumo reikalaujančios vietos). Gaila, kad niekas jaunai artistei nepadėjo išvengti temperamento ir ypatingai didelių pastangų sukeltų vaidybos kraštutinumų. Kai kur jos Dona Elvyra laviravo beveik ties operetinio komizmo ir manieringumo riba... Šių abiejų jaunų dainininkių organiškai raiškai tiesiog trūksta sceninio trenažo, didelių vaidmenų atlikimo teikiamos patirties... Nejučia pagalvoji - kodėl naujoji V. Noreikos vadovaujama operos studija negalėtų tapti ta vieta, kur pradedantis solistas (nesvarbu, kad jau gaunantis keletą kartų per pusmetį padainuoti operos scenoje) galėtų užpildyti likusias spragas, o kartu ir gauti valstybės teikiamą finansinę paramą, kuri galbūt sulaikytų nuo noro išvažiuoti svetur...

Kiekvienas naujas debiutas mūsų operos scenoje gali kelti tik džiugias mintis, o debiutuojančius, kuriems taip svarbu, kad jais patikėtų, norisi tik skatinti. Šios abi debiutantės susilaukė nuoširdžių publikos aplodismentų. Pamaniau, kad "Don Žuanas" mūsų teatro scenoje jau galėtų būti parodytas vien jaunųjų dainininkų pajėgomis. Prisiminkim retomis tembrinėmis savybėmis apdovanotą ir sėkmingai Leporelo vaidmenį sukūrusį E. Dauskurdį, simpatišką, judrią ir gražaus, skambaus balso Cerliną - J. Adomonytę, jau minėtą Doną Aną - J. Gedmintaitę. Žinoma, L. Pautienių - Don Žuaną. Trūksta tik Mazeto... Maestro M. Staškus diriguotų... Patikėkim jaunais žmonėmis. Jei neauginsim, tai ir neužaugs.

L. A.