Tolstantys vaizdiniai

Violetos Bubelytės fotografija

Giedrės Bartelt galerijoje Berlyne nuo kovo 7 iki gegužės 3 d. veikia Violetos Bubelytės (g. 1956) ir Remigijaus Treigio (g. 1961) fotografijų paroda "Distant Nudes" ("Nutolusios figūros"). Nors abu menininkai yra gerai žinomi savo kartos atstovai, tačiau abiejų darbai pirmą kartą eksponuojami drauge. Jų meninė pozicija ir išraiškos priemonės atrodė pernelyg skirtingos.

Violetos Bubelytės darbus puikiai pažįsta ne tik Lietuvos, bet ir Vokietijos žiūrovai. Nuo 9-ojo dešimtmečio pradžios ji fotografuoja tik nuogą savo kūną neutralioje aplinkoje, pasiekdama klasikiniam menui būdingos rimties, tačiau atsisakiusi idealizacijos ir reikšmingų gestų. Apsuptas kontūrus tirpdančios minkštos šviesos, autorės kūnas čia tarsi praranda materialią dimensiją.

Remigijus Treigys, atrodo, niekada nesidomėjo žmogumi. Jo nufotografuoti nykstantys architektūros fragmentai ir rastų daiktų kompozicijos gali būti pavadinti natiurmortais (mirusia gamta) plačiąja prasme. Regis, jie kalba ne apie daiktus ar tuščią erdvę, o apie subraižytame kadre įkalintą laiką, dylančias faktūras ir dūlėjimo stingulį. Jo belaikiai objektai kartu ir trapūs, ir amžini, tačiau neapčiuopiami kaip oras. Treigys ypač domisi šviesos sklaida ir kone metafiziniu jos alsavimu objektuose. Autorius to pasiekia cheminėmis ir mechaninėmis priemonėmis ryškindamas juostą ir išdidindamas fotografijas. Jos primena suskerdėjusias freskas ir seną kino juostą, taip tarsi ištęsdamos praėjusį laiką.

Remigijaus Treigio fotografijos

Šioje parodoje Treigys eksponuoja aktus. Be ankstesnio trijų dalių darbo, kur buvo nufotografuota audeklu apsivyniojusi figūra, tai antrasis menininko kūrinys, kuriame matome gyvą būtybę. Tačiau ir čia fotografas žvelgia į žmogų kaip į objektą. Jo nufotografuotas aktas neatitinka tradicinės šio žanro sampratos. Nuogas kūnas patraukia dėmesį ne išryškintu ar išradingai slepiamu seksualumu, bet paviršiaus faktūromis ir šviesos sklaida.

Šiuo požiūriu Treigio darbai netikėtai siejasi su Bubelytės fotografijomis. Nors jos intencijos ir požiūris kitoks, tačiau kūnas menininkės fotografijose taip pat atsiskleidžia pirmiausia kaip estetinė, o ne fizinė duotybė. Naujausiuose darbuose, pasitelkdama įvaizdžio multiplikaciją, Bubelytė dar įdėmiau analizuoja formą. Jos asketiškas kūniškumas atrodo dar griežčiau suvaldytas ir beveik abstraktus, labiau nutolęs nei ankstesni aiškūs ir gerai apšviesti autoportretai.

Savitas Bubelytės ir Treigio žvilgsnis išsiskiria iš Rytų Europos fotografijos konteksto: jie nesiremia metaforiška moters seksualumą gamtoje tyrinėjančia tradicija ir nenagrinėja šiuolaikiniam kūno menui būdingos lyties problematikos.

Parengė L. K.