Smuiko ir violončelės dialogas

Martynas Švėgžda von Bekkeris A. Rakausko nuotr.

Smuiko ir violončelės dueto repertuaras, kaip žinia, nėra toks gausus ir įvairialypis kaip šiems instrumentams ir fortepijonui sukomponuota muzika. Vis dėlto šis dviejų styginių derinys laikui bėgant inspiravo pakankamai patrauklių opusų, ypač XX amžiuje, ir tuo įsitikinome paklausę vasario 26 d. Fil- harmonijos Didžiojoje salėje įvykusio koncerto, parengto neseniai bendradarbiauti pradėjusio dueto - smuikininko Martyno Švėgždos von Bekkerio ir violončelininko Mindaugo Bačkaus.

Ko gero, viena svarbiausių šios muzikinės programos misijų - leisti įsiklausyti į tokio įprasto, bet ne itin populiaraus tembrinio derinio galimybes, praturtinti jas individualia samprata, suorganizuoti logišką muzikinę dramaturgiją iš tos pačios tembrinės medžiagos, o ir iš kūrinių, pagrįstų kai kuriomis stilistinėmis paralelėmis. Be to, vakaro metu atlikta muzika - Filharmonijos salėje anksčiau neskambėję ar retai grojami kūriniai.

Šeši koncerto programai parinkti opusai smuikui ir violončelei iš tiesų įtikino šio dueto gebėjimu sukurti savitą, itin kamerinę, trapią erdvę, savitai tekantį laiką, kurio judėjimas kyla ne iš išorinių dramatiškų konfliktų, kontrastų energijos, bet iš intonacijos ir ja teigiamos minties sąveikos, iš abiejų instrumentinių partijų tarpusavio harmonijos.

Didelės apimties (dviejų valandų) koncerto programą sąlygiškai galima suskirstyti į keletą grupių. Didžiausia jų palytėta impresionistinės bei neoklasicistinės estetikos. Koncertą pradėjusi keturių dalių M. Ravelio Sonata smuikui ir violončelei (1920-1922), skirta C. Debussy atminti, parašyta panašiu metu kaip ir garsioji to paties autoriaus Sonata smuikui ir fortepijonui. Kompozitorius, tik tuos du kartus ir pasinaudojęs minėtu žanru, nevengdamas atskleisti pagarbos klasikinei tradicijai, Smuiko ir violončelės sonatos muzikinę medžiagą pagrindė dviejų intensyviai judančių, lygiaverčių horizontalių sąveika. Tačiau ypač didelė svarba čia suteikta intonacijų, dinamikos, skambesio intensyvumo erdvei - šiuos orientyrus ir brėžė M. Švėgždos ir M. Bačkaus duetas, kartkartėmis labai subtiliai prabildamas vos girdimu pianissimo, tyliai plazdenančiomis frazėmis, santūria ritmine plastika, ir taip pasiekdamas itin intymaus, subjektyvaus kameriškumo.

Iškart po to ėjusi A. Schnittke`s pjesė "Stille Musik" (1979), taupi muzikine leksika, bet turininga prasmių, įpareigojanti atlikėjo vaizduotę sukurti skausmingą, niūrią atmosferą, dueto buvo interpretuojama pasitelkiant kitokią garso kokybę - ekspresyvesnę artikuliaciją, įvairesnę štrichų išraišką, tačiau kartkartėmis gal pernelyg minkštą, estetizuotą toną, tarytum atklydusį dar iš M. Ravelio opuso.

Mindaugas Bačkus M. Raškovskio nuotr.

Su pastaruoju natūraliau giminiavosi čekų kompozitoriaus B. Martinu Dueto smuikui ir violončelei (1927) muzikinė kalba, kaip ir dauguma šio autoriaus kūrinių, palytėta skirtingų stilistinių atspalvių - neoklasicistinio mąstymo, šmėkščiojančių folkloro elementų, impresionistinio skambesio harmoni- jos, tembrų derinių. Grieždamas B. Martinu Duetą, ansamblis, regis, labiau atsipalaidavo, įsitraukė į reljefiškesnį, drąsesnį styginių pokalbį.

Antrą dalį pradėjusi vienintelė klasicistinė kompozicija, žavus trijų dalių L. van Beethoveno Duetas (originalas - klarnetui ir fagotui) priminė šio kompozitoriaus jaunystės dienų drausmingą polėkį. Homofoniškai grakštus, supintas iš žaismės, sąmojo, paprastumo, elegancijos meninių apraiškų, šis kūrinys tapo palankia terpe M. Švėgždos ir M. Bačkaus ansambliui susitelkti į konkretesnes menines kategorijas, pavyzdžiui, melodija ir akompanimentas, tema ir jos plėtotė, tempo ir ritmo santykis.

Po šios klasicizmo salelės iškart atliktos V. Bartulio "Keturios paguodos liūdnai violončelei ir daina be žodžių" klausytojus vėl perkėlė į intymaus kameriškumo plotmę. Įtaigiai mezgęsis, polifoniškai plėtojamas smuiko ir violončelės dialogas keliavo per skirtingas emocines pakopas, būvius. Pasirinktomis išraiškos priemonėmis ansamblis ieškojo dramaturginio meloritminių struktūrų ryšio, siekė artikuliacinės įtaigos, natūraliai besiliejančios melodijos iškalbos ir nenutrūkstančios tėkmės, iš kurių formavosi vidinio dramatizmo pajauta.

Koncerto pabaigoje išgirdome ir dar vieną monumentalų duetą - trijų dalių Z. Kodįly ciklą (1914). To meto kompozitoriaus kūrybinis polėkis skleidėsi kameriniuose opusuose, kuriuos jungė pagarba autentiško folkloro pradams ir impresionizmo bruožai. Šį ciklą atlikdamas M. Švėgždos ir M. Bačkaus ansamblis pasitelkė ir lakią vaizduotę, ir platų technikos arsenalą, ir garso discipliną, siekdamas sudėtingą tekstą priversti suskambėti gyvai ir gaiviai.

Apibendrinant derėtų pasakyti, jog pirmajam koncertui parengta didžiulė, stilistiškai marga muzikinė programa - svarbus, iškalbingas ir perspektyvus šio kamerinio ansamblio prisistatymas publikai, po kurio belieka laukti turiningo tęsinio, naujų programų.