Devynios paslaptys

Ingos Dargužytės darbas

Galerijoje "Kairė - dešinė" veikia Ingos Dargužytės grafikos paroda "9 paslaptys". Menininkė, parodos anotacijoje komentuodama savo kūrybą, neatskleidžia romantiško ekspozicijos pavadinimo prasmės, siūlydama prisiminti liaudies padavimuose, mitologijoje aptinkamus tam tikrus skaičius, jų kombinacijas ir reikšmes. Tačiau minimalistiniai grafiniai vaizdiniai čia labiau primena ne kultūros, o natūros istoriją; pirmoji atrodo tarsi organiška gamtos dalis, neatskiriama nuo joje vykstančių procesų.

Parodoje eksponuojami estampai formato, išraiškos, pateikimo požiūriu savaime buriasi į keletą glaudžiai tarpusavyje susijusių grupių: atspaudai balto popieriaus dubenėliuose (tokia forma primena popieriaus simpoziumuose kuriamus darbus), horizontalūs lakštai su paeiliui išrikiuotomis formomis, ženklais, keletas didesnio formato kūrinių. Pažymėtinos I. Dargužytės grafikos ypatybės - išraiškos priemonių "taupumas", gebėjimas lakoniškai ir kartu nenuobodžiai kalbėti pasitelkus vos keletą panašių formų, pasikartojančių motyvų, pilkus pustonius, subtilią tekstūrą bei ypač iškalbingą, kiekviename kūrinyje aptinkamą liniją. Specifiškas linijos naudojimas šiems estampams suteikia, regis, nelabai tarpusavyje derančių bruožų - dekoratyvumo, ženkliškumo, ironijos.

Brūkšniuoti, besivejančia linija padengti žaismingi objektai kiek primena kito jauniausios kartos grafiko Egmonto Bžesko kūrybą; tačiau I. Dargužytės estampams būdingas kameriškumas, polinkis į abstrakčius arba kitaip transformuotus motyvus. Meditatyvumas, minimalizmas leidžia juos lyginti ir su Astos Rakauskaites grafika.

Baltame popieriaus lakšte menininkė dažniausiai vaizduoja formą arba jų seką, visai neliesdama fono. Dėl kontrasto objektai atrodo ženkliški, reikšmingi. Tačiau jokiu būdu ne statiški, "užbaigti"; greičiau - autorės pastebėti tam tikroje stadijoje, kažkurią raidos akimirką. Akivaizdus kartojimasis, va- riantiškumas - tarsi atidus begalinių, nenutrūkstančių procesų stebėjimas. "Gamtiškų" - ne dėl atpažįstamų lapo, gėlės, sraigės, akmens ar žiedlapio motyvų, bet dėl to, kad matyti cikliškumas, jo raida. Arba - kaip viename organizme gimsta ir tarpsta kitas. Viena kryptimi, sutartinai ir nuobodžiai banguojančių linijų monotoniją suardo, tarkim, į apskritimą susisukusi forma. Analogijos gamtoje - medžio, akmens paviršiai, žmogaus pirštų atspaudų piešinys. Giminingi pavidalai, kaip būdinga ir gamtos pasauliui, čia nėra vienodi, kiekvienas turi kokią nors nuo kitų skiriančią ypatybę. Į natūros procesų tėkmę čia kartkartėmis įsiterpia archajiškus simbolius menantys, antropomorfiškomis detalėmis papildomi ženklai.

Stebint parodą neapleidžia pojūtis, jog čia nagrinėjami reiškiniai - nepažinūs. Atrodo, kad ir pačiai autorei tai - sunkiai įmenamos mįslės. Grafikė kuria kiek negrabia, "vaikiška" maniera, jos vaizdiniai turi mielo, žaismingo nerangumo, drovumo atspalvį, tarsi menininkė nebūtų visiškai tikra dėl konkrečios vaizduojamo dalyko formos, jo kilmės ir paskirties. Sparnuotas sutvėrimas, matomas keliuose lakštuose, panašus į bitę, paukštį ar vaikiškai stilizuotą lėktuvėlį; kitose formose ryškėja augalo, lapo siluetai, kuriuos čia pat paslepia ar užmaskuoja keistos linijos, iškreipia sąmoningai naudojama asimetrija. Daiktai, keliantys asociacijų su tikrai egzistuojančiais realybėje, kažkurioje vaizdavimo stadijoje praranda ryšį su natūra ir virsta pusiau abstrakčiais, neidentifikuotais meninės kūrybos elementais. Taigi parodos koncepcijoje glūdintis paslapties, nežinomybės fenomenas pasiteisina - menininkę gundančios paslaptys taip ir lieka iki galo neatskleistos.