Suprasti kitą

"Adaptacija"

Pabaiga. Pradžia Nr. 9

Amerikiečiai Berlinalės konkurse buvo pristatyti vadinamuoju art-house, t.y. įspūdingų meninių aspiracijų kinu. Aspiracijų buvo daug, tačiau ne visos jos pasiteisino. Ko gero, labiausiai nuvylė Didžiuoju žiuri prizu apdovanota Spike`o Jonzo "Adaptacija" ("Adaptation"). Debiutinis režisieriaus filmas "Būti Johnu Malkovichiumi" žavėjo noru pasityčioti iš Holivudo konvencijų. "Adaptacijoje" Jonzas taip pat stengiasi būti ironiškas ir žaidžia jau gana pakyrėjusius postmodernistinius žaidimus. Filmo herojus yra scenaristas Čarlis Kaufmanas (Charlesas Kaufmannas parašė abiejų Jonzo filmų scenarijus). Jį, kaip ir jo brolį dvynį, vaidina Nicolas Cage`as. Brolis netikėtai tampa Čarlio konkurentu, nes pagal visas taisykles sukurpti jo scenarijai labiau priimtini studijai už tikrojo scenaristo aukštų aspiracijų kūrinius. Pastarasis turi sukurti scenarijų pagal knygą apie orchidėjų medžiotojus, kurią parašė garsi Niujorko žurnalistė (Meryl Streep).

Tokia žurnalistė egzistuoja iš tikrųjų, bet ji neturi (tikiuosi) nieko bendra su filmo heroje, mat ši mėgsta narkotikus, mylisi su savo knygos herojumi - orchidėjų vagimi - ir liepia jam nužudyti scenaristą, kai supranta, kad šis žino jos paslaptis. Filme visą laiką kažkas vyksta, tačiau tikrasis jo turinys yra gana inertiškas scenaristo bėgimas nuo kompleksų, asmeninių nesėkmių ar net asmenybės susidvejinimo. Prisipažinsiu, kad filmo pradžioje maniau, jog brolis dvynys yra scenaristo sąmonės vaizdinys. Įspūdis gana suveltas: vešli forma dažniausiai užgožia autorių saviironiją, o pasityčiojimas iš Holivudo stereotipų nelabai skiriasi nuo patyčių objekto.

Berlinalės konkursas dar kartą įrodė, koks gajus amerikiečių kine yra biografinio filmo žanras. Režisūrinis George`o Clooney debiutas "Pavojingo proto prisipažinimai" ("Confessions of a Dangerous Mind") pasakoja JAV labai garsaus televizijos laidų prodiuserio, sugalvojusio iki šiol populiarius laidų formatus, Chucko Berry istoriją. Filmas sukurtas pagal autobiografinę Berry knygą, kurioje jis prisipažino buvęs CŽV agentas ir jos nurodymu žudęs žmones Meksikoje, Suomijoje, Vakarų Berlyne. Clooney, kuris filme dar ir vaidina CŽV paskirtą Berry globėją, su CŽV užduotimis susietas scenas rodo tarsi obsesiją, tačiau nėra jokių nuorodų žiūrovui, kad tai tik sutrikusios sąmonės vaizdiniai. Filmas yra tarsi pagrindinio veikėjo išpažintis. Ji gana fragmentiška, ypač vaizduojant audringus herojaus, kurį tiksliai ir žaismingai suvaidino Samas Rockwellas, meilės romanus. Labiausiai Clooney pasisekė su televizija ir jos užkulisiais susijusios scenos. Tai suprantama, nes režisieriaus tėvas - garsus TV prodiuseris, prieš ateidamas į didįjį kiną Clooney buvo serialų žvaigždė, tad jam ši aplinka labai gerai pažįstama. "Pavojingo proto išpažintyje" galima rasti ir mielų sinefiliškų aliuzijų, nuorodų į garsius 7-ojo dešimtmečio amerikiečių filmus, tačiau režisierius ištirpsta tarp gausybės aliuzijų, citatų, sekimų.

Pagal biografinio kino kanonus sukurtas ir Alano Parkerio filmas "Deivido Geilo gyvenimas" ("The Life of David Gale"). Jis visiškai atitiko angažuotą festivalio toną, mat visa jo ištarmė nukreipta prieš mirties bausmę. Parkeris suteikia filmui tyrimo formą. Buvęs filosofijos profesorius Deividas Geilas (Kevin Spacey) nuteisiamas mirti už tai, kad žiauriai nužudė savo draugę, kuri kovojo už mirties bausmės panaikinimą. Prieš pat bausmės įvykdymą už didžiulį honorarą jis sutinka duoti interviu žurnalistei (Kate Winslet) iš Niujorko. Įsitikinusi, kad Geilas nekaltas, žurnalistė pradeda savo tyrimą. Tą akimirką, kai Geilui vykdoma bausmė, ji jau turi vaizdajuostę. Iš jos aišku, kad mirtinai serganti Davido draugė nusižudė pati, kad nužudymas buvo inscenizuotas siekiant įrodyti mirties bausmės neteisingumą. Savanoriškai sutikęs tapti auka Geilas yra nekaltas.

Pikantiškumo filmui suteikia tas faktas, kad veiksmas vyksta Teksaso valstijoje, kurioje įvykdoma daugiausia mirties bausmių ir kurios gubernatorius ilgai buvo JAV prezidentas George`as Bushas.

Įdomiausi amerikiečių filmai - Spike`o Lee "25-oji valanda", Stepheno Daldry "Valandos" - netrukus atkeliaus ir į Lietuvą, tad dar bus progų apie juos pakalbėti. Tačiau abejoju, ar mūsų ekranus pasieks festivalį uždaręs beveik trijų valandų Martino Scorsese’s epas "Niujorko gaujos" ("Gangs of New York"). Festivalyje jis buvo sutiktas prieštaringai. Vieni laiko filmą geriausiu Scorese kūriniu, kiti piktinasi jo plakatiškumu. Ko gero, teisūs ir vieni, ir kiti.

"Niujorko gaujos" remiasi tikrais XIX a. Niujorko įvykiais. Būtent šio amžiaus pradžioje Niujorkas tampa svarbiausiu JAV miestu. Jo gyventojų skaičių nuolat didina į miestą plūstantys emigrantai. Jų nekenčia vadinamųjų "vietinių" (natives) gaujos. Tarp atvykėlių ir vietinių nuolat vyksta karas. Pagrindinis filmo herojus yra Amsterdamas ( Leonardo DiCaprio). Jis trokšta atkeršyti "vietinių" gaujos vadui, pramintam "Mėsininku" (Daniel Day-Lewis), už tai, kad šis nužudė jo tėvą - atvykėlių gaujos vadą. Tačiau ši siužetinė linija, nors ir driekiasi per visą filmą, nėra svarbiausia. Kaip, beje, ir Amsterdamo meilės geriausiai Niujorko vagilei (Cameron Diaz) istorija. Režisieriui labiau rūpi parodyti ypatingą istorijos momentą, kai kaip ant delno išryškėja visi būsimi Amerikos konfliktai ir skauduliai: rasinė neapykanta, korupcija, paperkami politikai, gaujų valdžia, apraizganti visą varganų kvartalų gyvenimą, nevaldoma agresija ir prievarta, ją dar labiau skatinanti žiniasklaida. 1860-ųjų Niujorke visa tai jau yra. Scorsese tarsi nuvainikuoja Jungtinių Amerikos Valstijų gimimo, konsolidacijos, solidarumo mitus - niujorkiečiai spjauna į pilietinę pareigą dalyvauti pilietiniame kare. Simboliškas paskutinis filmo kadras - vietoj skurdžių kvartalų, dvokiančių lindynių, purvu teliuskuojančių gatvių mūsų akyse (žinoma, naudojant animaciją) kyla naujas dangoraižių Niujorkas, gerai žinomas iš filmų ir fotografijų. Jis išauga iš purvo, skurdo, neapykantos.

"Deivido Geilo gyvenimas"

Daugiausia dėmesio režisierius skiria įspūdingoms masinėms scenoms. Kartais jos iš tikrųjų stulbina, bet dažniausiai frontalinės jų mizanscenos primena sovietų kino klasiką. Kita vertus, jos atitinka filmo esmę, nes pagrindinis "Niujorko gaujų" herojus yra minia, daugybė nežinomų įvairių rasių ir tautų žmonių, kurie sukūrė miestą ir šalį. Tai molis, iš kurio lipdoma istorija.

Spaudos konferencijoje Patrice`as Chčreau kalbėjo apie jau kelerius metus vis neįgyvendinamą sumanymą sukurti filmą apie Napoleoną. Užtat "Panoramoje" buvo parodytas Antoine`o de Caunes filmas "Ponas N" ("Monsieur N"). Pavadinti šią juostą istorine būtų pernelyg drąsu, nors filme stengiamasi labai tiksliai atkurti paskutinius Napoleono gyvenimo metus tremtyje, Šv. Elenos saloje. Tikslus paskutinio šio imperatoriaus būsto kambarių išdėstymas, labai kruopščiai atkurti epochos peizažai ir kostiumai, įdomios istorinės detalės tarsi turėtų sukurti visišką iliuziją, kad viskas ir buvo taip, kaip pasakoja autoriai. Tačiau jų hipotezė nelabai tikėtina. Pagrindinis filmo personažas - kadaise Napoleoną saugojęs anglų karininkas - visą filmą bando įminti vieną mįslę: kodėl paskutiniais metais Napoleonas atstūmė visus, kuriuos labiausiai mylėjo, ir niekad nebeišeidavo iš savo kambario. Ir ją įmina. Pasak jo, Napoleonas susikeitė vietomis su savo kamerdineriu. Iš tikrųjų jis nemirė saloje, bet slapta išvyko į Ameriką ir tapo didžiulės plantacijos savininku. Taigi Panteone ilsisi ne tas, kurį garbina prancūzai.

Nesu nusiteikusi prieš kino chuliganus, griaunančius istorinius mitus. Būtų įdomu pamatyti ką nors akiplėšiško kad ir apie patį "kinematografiškiausią" Lietuvos laikotarpį - pokario metus. Tačiau "Pono N" kūrėjų tikslas - ne sugriauti mitus, bet rasti pretekstą kostiuminiam bestseleriui, mat filme matome visus panašaus reginio elementus - paslapties aurą, tyrimą, meilės istoriją ir netikėtą atomazgą. Visa kita, kad ir tikroji istorija, nelabai svarbu. Užtat publika galės ilgai gromuliuoti "Pono N" hipotezes.

Nustebino kultinio japonų siaubo filmo kūrėjo Hideo Nakata žvilgsnis į praeitį filme "Paskutinė scena" ("Last scene"). Filmas prasideda visai tradiciškai režisieriui - siaubo scena, kai į langus beldžiasi negimęs gemalas, primenantis herojei apie kadaise padarytą abortą, o pakėlus nuolat skambančio telefono ragelį girdėti vaikiškas balsas. Tačiau netrukus žiūrovams leidžiama suprasti, kad tai tik filmas filme - filmuojama paskutinė scena, po kurios aktorė visam laikui atsisveikins su kinu ir su pasipūtusiu partneriu. Paskui tarsi prasideda visai kitas filmas, nors ir vėl tai filmas filme, bet jis filmuojamas ten pat, kur ir anksčiau matyta scena, ir į filmavimo aikštelę atklysta kadaise garsus ir pasipūtęs, o dabar beviltiškai pasenęs ir prasigėręs aktorius. Jis gauna mažytį vaidmenį - suvaidinti mirštantį personažą. Senoje studijoje jis nuolat sutinka savo aną filmavimo dieną žuvusią žmoną. Ji tarsi suteikia jam paskutines susitaikymo su gyvenimu pamokas. Bendraudamas su ja, aktorius atgauna dvasines jėgas ir sugeba suvaidinti savo paskutinę sceną taip, kad nustebina ir sujaudina visus filmavimo aikštelėje.

"Paskutinė scena" - elegiškas filmas. Režisierius tarsi atiduoda pagarbos duoklę senajam kinui, kurio etosas filme nuolat lyginamas su naujuoju, beje, labiausiai akcentuojamas naujųjų adeptų neprofesionalumas. Tai patys komiškiausi filmo epizodai. Kartu jis tarsi susitaiko su savaisiais demonais, nes gyveniman vis sugrįžtantys numirėliai ankstesniuose režisieriaus filmuose nuolat kelią grėsmę ir siaubą. Sugrįžtanti iš ano pasaulio aktoriaus žmona "Paskutinėje scenoje" padeda herojui susitaikyti su savimi ir artėjančia mirtimi.

Rytų kinas visada stulbina sugebėjimu pateikti gilią išmintį paprastais vaizdais. Konkursinis, kad ir nelabai lygus japonų režisieriaus Yoji Yamada filmas "Sutemų samurajus" ("Tasogare Seibei"), pasakodamas apie nuskurdusį XIX a. našlį samurajų, kuris nenori kovoti, intriguoti ir yra laimingas augindamas savo dukras bei puoselėdamas menką daržą, "užkabina" bene vis dar aktualiausią naujojo amžiaus klausimą - turėti ar būti? Filmo herojaus susitaikymas su skurdu triukšmingame, margame Berlinalės ekrane ir žvaigždžių spindesio nutviekstuose jo prieangiuose buvo tarsi dar vienas kvietimas susitaikyti su pasauliu ir pajusti jo pilnatvę. Pagaliau juk kinas ir svarbus būtent tuo, kad leidžia visa tai pajusti ir išgyventi.

Berlynas - Vilnius