Pasirodė naujas "Kinas"

Jau įpratome, kad baigiantis gruodžiui Lietuvos kino patriotai gauna dovanėlę - naują žurnalo "Kinas" numerį. Šios žiemos "Kine", kurio viršelį papuošė Larisos Kalpokaitės portretas iš "Nuomos sutarties", galima rasti ne tik kritinį besibaigiančių metų lietuvių kino metraštį, bet ir kritikų įspūdžių, parsivežtų iš Lietuvoje dar ne taip gerai žinomų festivalių.

Lietuvių kino aktualijoms skirtą žurnalo dalį pradeda Audronio Liugos straipsnis "Apie periferiją "v položenii". Autorius teigia, kad "užsitęsusią lietuvių kino savirefleksiją ir savotišką meninį autizmą keičia kitoks, atviresnis ir komunikatyvesnis santykis su tikrove". Kad kinematografininkai vis labiau atsiveria juos supančiai tikrovei, patvirtina ir dažnai polemizuojančios su filmų autoriais recenzijos: Živilė Pipinytė recenzuoja Kristijono Vildžiūno "Nuomos sutartį", Rūta Oginskaitė - Almanto Grikevičiaus "Pastabas gyvenimo būdo paraštėse", Skirmantas Valiulis - Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių filmą "Ar tebėra tas ilgas kelias", Linas Vildžiūnas - Giedrės Beinoriūtės debiutą "Troleibusų miestas", Rūta Birštonaitė - Janinos Lapinskaitės "Venecijaus gyvenimą ir Cezario mirtį", Rita Pilkauskaitė - Rimanto Gruodžio "Kaliausę" ir debiutinį Dalios Survilaitės "Kurmį", Sonata Žalneravičiūtė - Rimo Morkūno "Ar pasaulis turi savo dvynį?", Ridas Viskauskas - Liucijos Armonaitės "Laisvę keistis", Vita Vilimaitė - diplominius Lietuvos muzikos akademijos režisūros specialybės absolventų darbus, Vaidas Jauniškis - net keturis filmus-portretus, kuriuose įamžinti žymūs rašytojai ir aktoriai.

Originaliu požiūriu į lietuvių kino istoriją bei feministine analize išsiskiria Laimos Kreivytės straipsnis "Pralaimėjimo strategijos: moterys lietuvių kine". Tai bene pirmas tokio pobūdžio straipsnis lietuvių kinotyroje, aprėpiantis keliasdešimt mūsų kino metų ir išryškinantis moters vietą lietuvių kine. Poleminio įkarščio kupinas Sauliaus Macaičio straipsnis "Kranksi politinės varnos": autorius aptaria kelių neseniai pas mus sukurtų odiozinių filmų ir lietuvių kino situacijos apskritai bėdas. Rūta Oginskaitė taria pagiriamąjį žodį kilniai Vytauto Damaševičiaus ir Jono Matonio misijai - per aštuonerius metus jie sukūrė net 107 filmus, kuriuose įamžino iškiliausius naujųjų laikų menininkus.

Pagrindinė šio "Kino" figūra - ką tik Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu tapęs režisierius Audrius Stonys. Rasa Paukštytė analizuoja jo vaidybinį debiutą "Paskutinis vagonas". Taip pat spausdinamas kritikės pokalbis su kūrėju, kuriame skamba daug rimtų pasvarstymų apie profesiją ir dokumentiniame kine nykstantį autoriaus pradą. Būtent autorių požiūris į savo personažus sukrėtė Rūtą Oginskaitę lenkų dokumentininkų tėvo ir sūnaus Marcelio ir Paweło Łozińskių filmuose. Įspūdžius iš rudenį Vilniuje vykusios jų retrospektyvos kritikė pavadino "Sielos socializme ir kiekviename kieme". Vokiečių kinotyrininkas Hansas Joachimas Schlegelis rašo apie siurrealizmo maištą Centrinės ir Rytų Europos kine.

Peterburgo kritikas Michailas Trofimenkovas, be kurio straipsnių "Kiną" sunku įsivaizduoti, šįkart rašo apie žiaurumą ir prievartą šiuolaikiniame kine. Asmeniniam skaitytojo pasaulinio kino kontekstui pagilinti skirti Sauliaus Macaičio straipsneliai apie lygiai prieš penkiasdešimt metų sukurtus filmus ir apie šiemet Anapilin išėjusius kūrėjus - režisierius, aktorius. Kad Saulius Macaitis tai daro stilingai ir intriguojančiai, liudija ir Alvydo Šlepiko recenzija, skirta šiemet pasirodžiusiai kritiko knygai "Šviesos sukurti. Profesija: kino aktorius".

Pasaulinio kino horizontus praplečia Neringos Kažukauskaitės straipsnis "Besiritančios Danijos "kino bangos". Aišku, daugiausia vietos autorė skiria "Dogmos", Larso von Triero ir jo studijos "Zentropa" fenomenui. Tarptautinių įspūdžių dalyje Rūta Oginskaitė pristato Amsterdamo dokumentinių filmų festivalį, o Vita Vilimaitė pasakoja apie 31 Tarptautinį Roterdamo kino festivalį.