Kinas

Kaip veidrodyje

krėsle prie televizoriaus

iliustracija
John Woo

Artinasi šventės, artinasi ir rinkimai - pagaliau iš ekranų išnyks įvairūs monstrai nenatūraliomis šypsenomis, žadantys tvarką, grūmojantys ir pikti. Jie užleis vietą kitokiems monstrams - iš kalėdinių pasakų ir Holivudo. Nors jau esame Europos prieangyje, bet šventinės televizijos rodys beveik išvien amerikiečių filmus. Net nusipelnę tautos virkdytojai ir juokintojai, regis, išeina užtarnautų atostogų. Tik buvusi "Giminių" komanda, persikėlusi į TV4, žada naują sitkomą "Butkai ir Dapkai". Idėja, regis, kaip ir "Julijos", pasiskolinta iš didžiojo Shakespeare`o - dvi susipykusios šeimos ir vienas kitą mylinčios jų atžalos. Kita vertus, gal lietuviškoji realybė iš tikrųjų primena šekspyriškąją - visur kraujas, apgavystės, kerštas, kovos už valdžią? Tačiau neperdėkime, vis dėlto premjeras Brazauskas - ne karalius Lyras, o Paksas - ne Hamletas.

Šventinės televizijos pramogos receptas labai paprastas: filmai, filmai ir dar kartą filmai.

Režisierius iš Honkongo Johnas Woo kuria pasakas suaugusiems. Apie gėrį ir blogį, tūnantį kiekvieno žmogaus viduje, apie draugystę ir išdavystę, apie meilę ir praregėjimą. Šią savaitę bus proga pamatyti vieną jo ankstyvųjų filmų - 1986 m. sukurtą "Geresnį rytojų" (LNK, 21 d. 23.50) ir vieną brandžiausių režisieriaus kūrinių - 1997 m. JAV sukurtą filmą "Dviveidis" (TV3, šiandien, 20 d. 20.15). Jeanui Pierre`ui Melville`iui dedikuotas "Geresnis rytojus" žymi Woo šlovės pradžią. Po trylikos alinančio darbo ir nesėkmių metų jis jau norėjo mesti kiną. Tada sulaukė Honkongo Naujosios bangos "aso" Tsui Hark pagalbos kuriant "Geresnį rytojų". Šiame filme jau matyti visa tai, kas sudaro nepakartojamą Woo stilių: kriminalinė intriga jo filmuose dera prie sentimentalios intonacijos, parenkami charizmatiški aktoriai (ankstyvuosiuose filmuose visada vaidina Chow Yun Fat), kiekvienas epizodas turi ypatingą erdvės ir ritmo pojūtį. Būdingiausi, žinoma, nepaprasti susišaudymų epizodai, kurie blaiviai žiūrint atrodo visai nelogiški - pistoletams čia niekad (beveik niekad) nepristinga šovinių, o kameros požiūrio taškų kaita tiesiog neįtikėtina. "Geresnio rytojaus" herojai, regis, skraido pavojaus kupinoje erdvėje kaip mirties baleto šokėjai. Šūviai, kulkų trajektorijos ir brėžia epizodo ritmą.

"Geresnio rytojaus" sėkmė garantavo režisieriui laisvę rinktis, kurios liko mažiau atvykus į JAV. Viename interviu režisierius yra prisipažinęs, kad persikėlė į Holivudą tik todėl, kad Vakaruose niekas nedirba savaitgaliais: " Honkonge aš dirbau kaip beprotis - 7 dienas per savaitę, 14-18 valandų per dieną. Beveik nebūdavau namuose, ir vaikai pradėjo manęs nekęsti."

"Dviveidis" - labai apgaulingas filmas. Neabejoju, kad daugumai jo žiūrovų - tai tiesiog puikus "bojevikas", kuriame vaidina žvaigždės Johnas Travolta ir Nicolas Cage`as ir kuris pasižymi tiesiog fejerverkiškais gaudynių ir susišaudymų epizodais (kai kurie jų filmuoti 10 kamerų, o montažas nepriekaištingas visais požiūriais). Kita vertus, tai tiesiog tobulas postmodernistinio filmo pavyzdys: filosofinė parabolė apie gėrį ir blogį, kurie atsispindi vienas kitame tarsi veidrodyje, čia apvilkta blizgančiais masinės kultūros archetipų ir idėjų drabužėliais. Žiūrint filmą galima prisiminti ir vieną svarbiausių kino postmodernizmo bruožų - dviprasmiškumą. Gerasis čia yra policininkas, gaudantis pavojingą nusikaltėlį, kaltą dėl jo sūnelio mirties. Tačiau po operacijos jie susikeičia veidais, ir policininką visi laiko nusikaltėliu, o šį - doru ir garbingu žmogumi, šeimos tėvu. Atsiprašau, visi, bet ne policininko žmona - moterys Woo filmuose visada stiprios ir nepriklausomos. Dar pridurkime Kastoro ir Poliukso motyvą - blogiuką su broliu sieja beveik antgamtiniai saitai. Woo sako: "Gerasis ir blogasis yra kaip vienas kito atspindys. Gerasis gali atpažinti save blogajame ir vice versa. Jie yra priešai, bet turi daug bendrų bruožų. Jie galėtų būti draugai. Norėjau, kad abu - ir herojus, ir piktadarys - atrodytų žavūs ir mieli. Šia prasme tai primena "Kilerį", kuriame taip pat buvo personažas, atsidūręs tarp gėrio ir blogio."

Mačiusiems "Kilerį", beje, bus malonu rasti ir kitokių sąsajų, kad ir "firminius" Woo balandžius bažnyčios scenoje. Apskritai, "Dviveidis" žada apsčiai specifinių kino malonumų - puikias gaudynių scenas, ypatingą montažo perliuką - sceną, kai veidais apsikeitę herojai atsiduria vienas priešais kitą ir nusitaiko vienas į kitą - į save.

Kviesdamas Jus, mieli skaitytojai, džiaugtis Johno Woo kinu, noriu kontrabanda prakišti mintį, kad įdomus, rimtas, filosofiškas, tobulai profesionalus gali būti ne tik Andrejaus Tarkovskio ar Aleksandro Sokurovo kinas. Kad kinas yra ir turi būti labai įvairus. Kad rimta tema negarantuoja šedevro. Parašiau tai ir pasijutau kvailai - šitas tiesas suformulavo dar prancūzų Naujosios bangos pionieriai, pirmieji suvokę Alfredo Hitchcoko didybę.

Panašiai siūlyčiau vertinti ir amerikiečių kino chuliganą Timą Burtoną. Jo virtuoziškos siaubo pasakos taip pat labai dviprasmiškos. 1992 m."Betmeno sugrįžimas" (LNK, 26 d. 13.45), aišku, ne pats geriausias jo filmas, juolab kad tęsinys, bet gotikinių romanų ir komikso mišinys ir čia labai stilingas. TV3 tą pačią dieną, tik gilią naktį (26 d. 0.30), parodys kitą Burtono filmą - 1990 m."Edvardą Žirkliarankį" - pasakojimą apie dirbtinį žmogų. Jo kūrėjas mirė, nespėjęs užbaigti, kaip dabar sakoma, projekto. Filme susilieja groteskas ir siurrealizmas, bet režisieriaus tikslas labai aiškus - pasityčioti iš specifinės amerikiečių klasės - priemiesčių gyventojų, jų televizinės ideologijos. Edvardą vaidina Lietuvoje labai mylimas Johnny Deppas.

Dar viena simboliška amerikiečių kino figūra - Samas Raimi. LNK (23 d. 21.40) rodo jam nelabai būdingą filmą "Paprastas planas" (1998). Filmo herojai mano, kad jų nusikalstamas planas labai paprastas, tačiau taip juk niekad nebūna. Istoriją apie vienas kitą apgauti sumaniusius nusikaltėlius Raimi perkėlė į snieguotą ir menkai apgyvendintą Minesotą, tad jei dar nespėjote kaip reikiant sušilti, filmas tikrai nepadės. Įdomus aktorių ansamblis - netikėtas Billas Paxtonas, Bridget Fonda ir "žmogus, kurio nebuvo", Billy Bobas Thorntonas.

Tačiau atsiras šis tas įdomaus ir tradicinio kino gerbėjams. Tango TV (22 d. 15.30) rodo bene vienintelį Martino Scorsese`s muzikinį filmą - 1977 m. sukurtą "Niujorke, Niujorke!" - kuriame pagrindinius vaidmenis kuria Liza Minelli ir Robertas De Niro. Sinefilas Scorsese čia žaidžia senųjų amerikietiškų miuziklų ir melodramų motyvais bei stiliumi. "Dainuojančių" filmų yra ir daugiau. Barbros Streisand 1983 m. režisuotas "Jentlis" (TV3, šiandien, 20 d. per pietus - 12.25) pasakoja apie merginą (vaidina pati režisierė), kuri norėjo mokytis ješivoje ir todėl persirengė vaikinu. Filmas sukurtas pagal Nobelio premijos laureato I.B. Singerio romaną, tačiau jame ryškus ne vienas prieškario jidiš kalba kurtų filmų motyvas.

Nežinau, ar reikia agituoti pasižiūrėti Normano Jewisono 1973 m. ekranizuotą hipišką miuziklą "Jėzus Kristus superžvaigždė" (Tango TV, 25 d. 22 val.), tačiau kitas šio režisieriaus filmas - 1987 m. "Oskarais" ir Berlyno lokiais apdovanota meilės istorija "Mėnesienos palytėti" (TV3, šiąnakt, 20 d. 0.15) pas mus nelabai žinomas. Šiame filme geriausią savo vaidmenį sukūrė Cher, po jo išgarsėjo Nicolas Cage`as - tada labiau žinomas kaip garsiojo Franciso Fordo Coppola`os sūnėnas.

Aišku, naktis yra naktis, bet įdomu, ką naktį veikia TV3 filmų planuotojai - negi jie mano, kad įdomūs filmai visada būna skirti tiems, kurie serga nemiga.

Kenčiantiems nuo nemigos rekomenduočiau visai kitokius filmus, pavyzdžiui, Nikitos Michalkovo "superfilmą" "Sibiro kirpėjas" (LTV, 25 d. 20.50) ar Kevino Costnerio "oskaruotuosius" "Šokius su vilkais" (LNK, 24 d. 21.20). Gražus, epiškas, tradicinės kokybės kinas, beje, skatina ir virškinimą. Gerų Jums metų - su televizija ir be jos.

Jūsų - Jonas Ūbis