Su Kalėdų nuotaika

Nuolat skubanti laikrodžio rodyklė artėja prie tos ribos, kai visi, net labiausiai užsiėmęs politikas ar verslininkas, stabteli, grįžteli atgal ir, tikėdamas nepaprastos nakties stebuklu, su viltimi ima laukti rytdienos. Tai metas, kai žemiškosios, kasdienės mūsų problemos nebeatrodo reikšmingos, kai tarsi iš naujo susikuriame savą vertybių skalę, kai susimąstome apie amžinus, laiko tėkmei nepavaldžius dalykus. Kitą vertus, tai laikas, pripildytas džiaugsmingo jaudulio, šurmulio, pasiruošimų gražiausiai metų šventei - šv. Kalėdoms.

Kaip ir kasmet, bažnyčių varpai skelbs "Aleliuja! Užgimė Kristus", pakilios muzikos garsai pripildys koncertų sales... Tačiau pirmą kartą vilniečius būsimų švenčių proga praėjusį sekmadienį pasveikino du chorai iš laikinosios sostinės. Prasminga ir simboliška, kad iškiliausios bažnytinės šventės artėjimą įžanginiais akordais, t.y. kalėdinių giesmių koncertu, paskelbė Kauno Sakralinės muzikos mokyklos kolektyvai: "Pastoralės" ir "Giesmės" chorai, greitai švęsiantys atitinkamai 25-erių ir 20-ies metų jubiliejus, vadovaujami patyrusios pedagogės Nijolės Jautakienės ir bažnytinio giedojimo magistrės Salvijos Jautakaitės, profesionaliai gilinasi į muzikines sakralinio meno tradicijas. Jų iniciatyva kalėdinis koncertas Lietuvoje suskambo jau 1989 m., kai niekas apie tai, o juolab didesnius ciklus dar negalvojo. Ir nuo tada kauniečiai kasmet turi ne vieną galimybę (Arkikatedroje ar Filharmonijos salėje), klausydamiesi puikiai atliekamų kalėdinių giesmių, pajusti šios muzikos žavesį.

Šį kartą (tikėsimės, jog ne atsitiktinį ir ne paskutinį) vilniečiai turėjo progos susipažinti su Kauno sakralinės muzikos mokyklos kolektyvų parengta programa. Gerą dešimtmetį stebėdama šių chorų veiklą, dalyvaudama įvairiuose renginiuose, galiu atsakingai teigti, jog dauguma jų pasirodymų anaiptol nėra tradiciniai koncertai. Klausytojai patenka į teatralizuotus vaidinimus, paremtus vientisa muzikine, o kartais ir siužetine dramaturgija. Šį kartą scenarijaus pagrindu tapo Amerikos lietuvio J. Jankaus pasaka "Grigo ratai". Ją ir dar keletą kitų autorių posmų skaitė aktorė Virginija Kochanskytė.

Režisierė N. Jautakienė iki smulkmenų apgalvojo koncerto-vaidinimo dramaturgiją, parinkdama ir jaunesniojo amžiaus žiūrovams aiškius simbolius, atributiką. Retai tenka matyti, kad choristų pasirodymai ir išėjimai iš scenos būtų įprasminti, nepaliekant tuščių pertraukėlių tarp skambančių kūrinių. Daugelį giesmių merginos atliko ir su sakraliniu judesiu, esant vis kitam apšvietimui. Šio "spektaklio" atlikėjai moksleiviai atsiskleidė ne tik kaip dainininkai, bet ir kaip neblogi instrumentalistai (buvo atliktos 5 instrumentiniam ansambliui aranžuotos giesmės) ir netgi aktoriai (jiems teko Mergelės Marijos, šv. Juozapo, miestelėnų, piemenukų nebylūs vaidmenys).

Autorių kūrybingumas neapsiribojo vizualių elementų, plastikos įvedimu. Gausi ir įdomi koncerto programa nustebino stilistikos įvairove; įsitikinome, kad chorams "paklūsta" ir sudėtinga renesanso polifonija, ir įmantrūs šiuolaikinės muzikos melodikos, ritmikos vingiai. Šalia tradicinių, gerai žinomų melodijų skambėjo rečiau atliekamos ar visai negirdėtos austrų, anglų, prancūzų, ispanų, italų ir kt. kalėdinės giesmės. Nors jau nebestebina "išlygintas" chorų giedojimas, visų faktūros balsų darnus skambesys, gebėjimas paklusti subtiliems dirigenčių mostams, vis dėlto malonu girdėti emocionalų, šypsenomis sušildytą muzikavimą.

Stebint koncertą, beliko tik žavėtis chorų vadovių išradingumu, jų gebėjimų universalumu (jos pačios ir aranžuoja giesmes, ir verčia tekstus į lietuvių kalbą), jų atsidavimu pasirinktai profesijai. Jų kūrybos darbo rezultatai klausytojų niekada nenuvilia, priešingai, kaskart suteikia vis naujų įspūdžių. Norintys tuo įsitikinti kviečiami gruodžio 22 d. atvykti į Kauno filharmoniją arba gruodžio 25 ir 26 d. apsilankyti Kauno arkikatedroje.

Birutė Cechanavičienė