Normos ir nenormalumo (per)versijos

Jurgita Remeikytė, Alma Skersytė ir Irma Stanaitytė. "Apie mieguistumą (gryname ore)"

Apie Kauno galerijoje "Arteritorija" veikiantį Irmos Stanaitytės, Jurgitos Remeikytės ir Almos Skersytės projektą "Apie mieguistumą (gryname ore)" norėčiau pakalbėti tik vienu aspektu.

Ši paroda Kaune yra Grace (Austrija) vykusios tų pačių autorių akcijos, kurią sudarė performansas, seminaras ir diskusijos, do- kumentacija. O dokumentaciją pateikti kaip parodą yra gana neįprasta - juk ji paprastai nėra suvokiama kaip menas, bet naudojama greta kūrinio kaip papildoma medžiaga kūrinio analizei palengvinti. Dokumentacija neturi savarankiškos vertės, nes visada yra kažkokio vyksmo fiksavimas.

Čia autorės elgiasi priešingai - siūlo mums į projekto dokumentaciją pažvelgti kaip į meno kūrinį. Dokumentacija tarsi suponuoja objektyvų žvilgsnį, tikslią, teisingą bei susistemintą medžiagą, bet iš tiesų joje visada glūdi užsimaskavęs istorijos kūrėjas, viską pateikiantis taip, tarsi ne jis pasakotų istoriją, o istorija liudytų pati save.

Šioje dokumentų parodoje autorės pasakoja savojo projekto istoriją, jo atsiradimą ir eigą. Pateikia gana objektyvią medžiagą: "KulturKontak" laišką, logotipą ir kitus realybės elementus. Tačiau tikroji vaizdinė ir garsinė projekto medžiaga, reali tikrovė, lieka žiūrovui neprieinama - ji uždaryta kompiuterių diskeliuose, skaitmeninėse juostose ir dar po užraktu dėžutėje saugoma.

Autorės nepateikia paties projekto eigos, o rodo tik jo užuomazgas, rezultatus ir keletą Austrijos kalnų vaizdų - taigi akcentuoja pirminio žinojimo neprieinamumą, nepasiekiamumą.

Tai sustiprina neaiškumo, efemeriškumo dimensiją, kuri apskritai būdinga dokumentacijai. Ji tampa žiūrėtinu ir vertintinu meno kūriniu, kuris gali nenurodyti į jokią kitą realybę. Šia prasme projektas galėtų būti netgi visiškai fiktyvus, nes atėjus į parodą svarbi tiesioginė jos patirtis - tai, kas yra, o ne tai, kas buvo. Kita vertus, nors žinau, kad toks projektas tikrai buvo ir kad Irma, Jurga bei Alma dalyvavo rezidencinėje programoje Austrijoje, o Agnė Narušytė skaitė seminare pranešimą, negaliu neigti, kad man jis vis tiek atrodo turintis tam tikrų fiktyvių elementų. Nes niekaip negaliu patikėti tuo, kad autorės iš tiesų nuo pat pradžių filmavo tai, kaip jos rašė elektroninę žinutę į Austriją ir pačią žinutę - abu vaizdus mes matome televizorių ekranuose. Sunku patikėti tuo, kad ši dokumentų paroda buvo numatyta nuo pat pirmo žingsnio, netgi nežinant, ar pavyks įgyvendinti patį projektą Grace. Bet kitaip reikėtų manyti, kad autorės neatsispiria menininkams dažnai būdingo šiek tiek perversiško narcisizmo, pasireiškiančio kiekvieno žingsnio, veiksmo, poelgio fiksavimu, o tuo esu dar labiau linkusi abejoti. Vadinasi, ji iš karto egzistavo kaip pirminė ir Austrijos vyksmas jai nebuvo itin reikalingas. Tačiau žvelgdama į projekto organizatorės Birutės Pankūnaitės kalbą, demonstruojamą kitoje videoprojekcijoje, tuo nesu tikra, nes ji aiškina, kodėl nori organizuoti menininkių projekto parodą. Vadinasi, autorės tarsi neplanavo iš karto rengti Austrijoje vykusio įvykio dokumentų parodos. Bet vis tiek netikiu, kad joms būdingas narciziškumas - greičiau įtariu, kad "pačios pirmosios akimirkos" vis tik buvo užfiksuotos post factum. Juolab kad tai itin puikiai dera prie dokumentacijos realumo dekonstravimo... Žinoma, galima būtų kalbėti ir apie dokumen- tacijos vizualumą, kas gali maloniai nustebinti, nes paprastai ji yra gerokai labiau tekstinė ir informacinio pobūdžio.

Jurgita Remeikytė, Alma Skersytė ir Irma Stanaitytė. "Apie mieguistumą (gryname ore)"