Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams

Šiemetinėje Frankfurto knygų mugėje vienas iš spaudos verslo ryklių (gal net mugės direktorius) Hario Poterio populiarumą juokais palygino su Jėzaus Kristaus - esą štai didieji žmonijos stebukladariai (tikėjimo mokytojai? didvyriai? - viskas tinka). Iš tiesų milžiniški knygų apie jaunąjį burtininką tiražai skirtingose pasaulio šalyse liudija, kad J. K. Rowling sukūrė Bibliją masinės kultūros vartotojams. Na, bent jau tikybos pradžiamokslį, kurio istorijas šiuolaikiškos atžalėlės moka atmintinai (nuo jų neatsilieka ir suvaikėję gimdytojai - tokie kaip aš...). Nenuostabu, kad pirmosios knygos apie Harį Poterį ekranizacija atnešė milžinišką pelną, o antroji žada dar didesnį - kaip ir dera gerai išreklamuotam "produktui visai šeimai". Bet šį kartą (ir vėl!) kalbėsime ne apie pinigus.

Naujasis filmas "Haris Poteris ir paslapčių kambarys" ("Harry Potter and the Chamber of Secrets", rež. Chris Columbus, JAV, 2002) pirmiausia mus pasiekė elektroniniais gandais ir išankstiniais neįvardytų autoritetų verdiktais: po filmo premjeros Anglijoje kritikai nusprendė, kad naujasis filmas - įdomesnis, baisesnis ir dar kažkuo įspūdingesnis, o Poterį vaidinusio Danielio Radcliffo vaidyba - dar brandesnė. Filmo lankomumas Didžiojoje Britanijoje net lenkia naująjį Džeimsą Bondą (užtat JAV - atvirkščiai). Žinoma, prieš Kalėdas kiekvienas muilo gabalėlis pavirsta tikru stebuklu, ir niekas dėl to nesijaudina. Bet "Haris Poteris ir paslapčių kambarys" - deja, ne. Ir čia jau reiktų susijaudinti - ne knygos gerbėjams, kurie vis tiek eis į filmą, kad ir kaip nykiai jį aprašyčiau, bet filmo statytojams. Nes naujasis filmas "buksuoja" ankstesnėse vėžėse ir dar labiau "tempia gumą".

Jau pirmajame filme kartais nejaukiai priblokšdavo didingas "humanistinis" patosas, lydimas iškilmingų muzikos garsų. Tarsi kažkas įkyriai bandytų kone fiziškai sustiprinti išgyvenamo momento svarbą. Toks vizualus ir akustinis "perspaudimas" dažniausiai sukuria priešingą efektą - žiūrovai turi "ašaroti" priešais ekraną, kad nenuviltų filmo herojų. Šiame filme tokių išprievartautų reakcijų dar daugiau - Hermionos akyse beveik nenustoja blizgėti ašara, o iškilmingos padėkos ir priesaikos didingose menėse prašyte prašosi aplodismentų. Patys nuotykiai nufilmuoti gana gyvai (nepaisant kompiuterinių skraidančio automobilio pasitampymų), tačiau kaip mat praranda pagreitį atsitrenkę į dūsavimus ir reikšmingomis pauzėmis išdabintus pokalbius "iki ir po".

Įpusėjus filmui staiga atsitokėjau, kad vis dar laukiu, kol jis prasidės - o jis kaip neprasideda, taip neprasideda. Tiesa, knygos siužetas perteikiamas kruopščiai, tačiau tas smulkmeniškumas ir stabdo veiksmą. Koks tikslas paraidžiui sekti knyga, jei dauguma žiūrinčiųjų puikiai žino jos turinį? Matyt, taikomasi į tuos, kurie dar nemoka skaityti - jiems ir skirta ši spalvota "Biblija beraščiams". Jei filmo kūrėjai ir toliau laikysis įsikibę knygos ir ankstesnių vizualių sprendimų, į trečią Hario Poterio filmą reikės nešti kūdikius.

Ar ne per daug priekabiauju - juk filmas pramoginis, aktoriai geri - vien Shakespeare’o statytojo Kenetho Branagh puošeiva burtininkas ko vertas! Tačiau filmą dusina vaizdų retorika. Kažkaip nejaukiai tas "sutaurintas" herojų ir aplinkos modelis primena idealizuotus tarybinius peizažus (nors "Poterio" patosui iki totalitarinės "Žiedų valdovo" estetikos dar toli šaukia). Kodėl tada neišpeikiau pirmojo filmo apie Harį Poterį - juk ten irgi buvo "išpūstų" scenų? Tikriausiai todėl, kad filmas įvaizdino iki tol tik skaitytos pasakos atmosferą - nematytą, romantišką ir baugią. Tuomet viskas ir buvo padaryta - gerai parinkti tipažai, sukonstruotos paslaptingos burtininkų pasaulio erdvės, sukurtas fantastinio kvidičo žaidimo vaizdinys ir parašyta muzika. Naujasis filmas vizualiai nepasiūlo nieko nauja ir net nepasivargina suintensyvinti ankstesnių sprendimų. O gal taip ir reikia nusiteikti - kad naujuose filmuose, kaip muilo operose, keisis tik siužetas ir augantys (senstantys, mirštantys) aktoriai, bet ne ritmas, montažas ar operatoriaus darbas? Juk vis tiek ištikima Poterio gerbėjų minia plūs į kino teatrus tiesiog norėdama dar kartą pamatyti "saviškius". Kaip klasės susitikime.

Galima tarti, kad ne vaizdinis sprendimas ir net ne stebuklai čia svarbiausia, o gėrio ir blogio kova, kitaip tariant - moralinė šios Kalėdų pasakos ištarmė. Ją, kaip ir dera, išklausome filmo pabaigoje: svarbu ne sugebėjimai, o ką renkiesi - šviesą ar tamsą. Graži ir jaudinanti mintis, iki kurios eita pernelyg ilgai ir vangiai. Sutinku, Haris Poteris filme atrodo brandesnis (tiesiog paauglystėje per metus įvykę pokyčiai ryškesni), tačiau jo bendramoksliai atrodo dar dekoratyviau. Rudaplaukis Ronis visą filmą aikčioja ir žiopčioja, o Hermiona vaidina gražių garbanotų plaukų peruką. "Nejaugi filmas toks blogas, kad geriau nė neiti?" - jau girdžiu sakant susinervinusį skaitytoją. Eikite ir žiūrėkite, tik nepamirškite kolos su spragėsiais žiovuliui užkimšti.