Kinas

Kad nekalintų ir nežudytų

Filmas apie paukščius ir žmones

iliustracija

Naujųjų išvakarėse Lietuvos ekranuose pasirodys vienas įspūdingiausių nueinančių metų filmų - Jacques`o Perrino, Jacques`o Cluzaud ir Michelio Debats "Migruojantys paukščiai" ("Le Peuple Migrateur", Prancūzija, Vokietija, Ispanija). Tai dokumentinis filmas apie paukščių klajones, nufilmuotas įvairiausiuose Žemės kampeliuose, bet kartu ir filmas-eilėraštis apie skrydį ir sugrįžimą. Tai ir filmas, kuriame į Žemę žvelgiama tarsi paukščio akimis. Režisierius Jacques`as Perrinas yra pasakęs: "Žiūrėdami filmą žiūrovai turi jaustis taip, lyg jie skristų kartu su paukščiais. Klausimas, kaip visa tai galėjo būti nufilmuota, žiūrovo neturi jaudinti." Šis unikalus filmas buvo kuriamas nuo 1998 iki 2001 metų. Kūrėjams talkino 300 bendradarbių, filmavo 15 operatorių. Pateikiame pokalbio su dviem iš jų - Dominique Gentiliu ir Philippe`u Garguiliu - fragmentus.

Kas labiausiai žavėjo, kai pradėjote kurti filmą apie paukščius?

Pirmiausia - galimybė įgyvendinti svajonę skristi kartu su paukščiais. Iki tol niekas nekūrė filmo, kur būtų tiek daug paukščių rūšių, niekas nebandė skristi kartu su pelikanais, gervėmis ar gandrais. Mūsų ankstesnis filmas "Mikropasaulis" pasakojo apie vabzdžių pasaulį, ir pagrindinis darbas buvo juos stebėti. Filmuodami "Migruojančius paukščius" dirbome su būtybėmis, su kuriomis galima užmegzti kontaktą. Kartais jie labai patiklūs, pavyzdžiui, žąsys yra tarsi asmenybės.Tačiau rūpėjo ne tiek paukščiai, kiek galimybė skristi kartu su jais, pažvelgti jų akimis į ežerus, kalnų viršūnes, didžiąsias lygumas, į fabrikus ir Paryžiaus bei Niujorko bokštus.

Kiek užtruko darbas?

Ketverius metus, bet pirmuosius dvejus tik rengėmės filmuoti. Kartu su Paryžiaus Gamtos istorijos muziejaus mokslininkais sprendėme, kokius paukščius filmuosime, kur ir kokiu metų laiku, kaip prisitaikysime prie jų elgesio. Taip pat kūrėme informatorių tinklą ten, kur buvo numatyta filmuoti. Pavyzdžiui, gavę informacijos, kad kondorai artinasi prie Andų, važiuodavome ten su filmavimo grupe. Taip pat reikėjo paruošti filmavimo aparatūrą. Pats filmavimas taip pat užtruko dvejus metus.

Kaip pavyko taip iš arti filmuoti paukščius, įsilieti į jų pulką?

Kiekvienai rūšiai reikėjo specifinio filmavimo būdo: gandrus turėjome filmuoti iš baliono, žąsis, antis ir pelikanus - iš lėktuvo ar laivo. Turėjome iš tolo valdomą lėktuvą, kuris, priklausomai nuo mūsų sumanymo, prisijungdavo prie skrendančių paukščių arba nuo jų nutoldavo. Buvome pasiskirstę į dvi dideles filmavimo grupes ir 13 mažesnių, įsikūrusių kiekviename žemyne. Philippe`as, filmavęs laukinius paukščius, pingvinus, erelius, albatrosus, turėjo balioną ir teleobjektyvus, todėl filme tiek daug iš arti nufilmuotų kadrų. Tačiau dažniausiai filmavome prijaukintus paukščius, kurie nuo mažens auginti režisieriaus ir prodiuserio Jacques`o Perrino fermoje Normandijoje. Jiems mes buvome kaip tėvai, jie mokėsi skraidyti kartu su mumis, elgėsi kaip su "savais". Tad kai kurias scenas galėjome inscenizuoti, nors niekad nevertėme paukščių nieko daryti specialiai. Bevelijome atsisakyti scenarijuje numatytos scenos, užuot ką nors darę per prievartą.

Keliose filmo scenose rodoma tragiška paukščių mirtis, pavyzdžiui, fabriko teritorijoje ar dykumoje. Ar nebandėte to išvengti?

Galiu patikinti, kad paukštis, kuris filme žūsta fabriko teritorijoje, iš tikrųjų jaučiasi puikiai, panašiai kaip ir paukštis su sulaužytu sparnu, kurį ekrane ryja krabai. Jis taip pat gyvena. Krabams numetėme mėsos gabalą, kad galėtume tai nufilmuoti. Sąmoningai siekėme, kad filme būtų drastiškų kadrų, nes norėjome parodyti, kiek grėsmių, trukdžių ir pavojų (kylančių ir dėl žmonių, ir dėl gamtos kaltės) kyla paukščiams jų padangių klajonėse, skrendant kelis tūkstančius kilometrų. Norėjome tai parodyti, bet kartu stengėmės, kad mūsų herojų gyvybei niekas negrėstų.

Filme yra ir kompiuterinių efektų.

Taip, bet labai nedaug, pavyzdžiui, žemės rutulio vaizdas, primenantis palydovo nuotraukas. Siekėme paprastumo ir natūralumo, vengėme techninių efektų. Filmas buvo sumanytas kaip poema, impresija, taip pat ir kaip reginys. Iš pat pradžių scenarijuje atsirado slenkančio ledyno ar sniego lavinos Azijos kalnuose scenos. Svarbi buvo ir filmo mintis. Sako, kad po "Mikropasaulio" žmonės dažniau žiūri po kojomis vaikščiodami po žolę, nes nenori sutrypti kurio nors mūsų filmo herojaus. Jacques`as Perrinas ir mes, jo bendradarbiai, norime, kad žmonės pradėtų gerbti paukščius ir jų įpročius, kad jiems netrukdytų kišdamiesi į gamtą, kad jų nekalintų, bent jau laukinių, ir kad jų nežudytų.

Parengta pagal užsienio spaudą