Atidėtos Kalėdos

A. Kunčiaus nuotr.

"Kalėdas atidėjau - neribotai, kol pasnigs. Šiandien kaip ne Kalėdos ir ne kaip žiema. O vakare - lyja. Paklajojau aplink, po miestą, ligi pietų rašiau, pažiūrėjau Miracle in Milan - bravo De Sica! - tada vėl klajojau, lijo droblius - aplink Rockefeller Center - pažiopsojau bibliotekoje, pastovėjau Šv. Patriko katedroje - tada vėl sėdėjau namuos, prie montažo." Šitaip 1951 m. rašė Jonas Mekas, kuriam, beje, per šias Kalėdas sukanka aštuoniasdešimt. Visada jam trūksta sniego - be jo nėra to jaukaus sėdėjimo šioje lango pusėje, kai akis nerizikuodama sušalti už lango girgždina sniegą.

Ir dabar Kalėdos, regis, iš visų jėgų stengiasi jį ištirpdyti. Bet nieko. Visi jau įsigudrino jį pakeisti spalvotu, glotniu popieriumi, į kurį bus įpakuotos kur nors "Akropolyje" ar "Hyper Rimi" pirktos nupigintos prekės. Dar yra televizorius, jau visą mėnesį žadantis šventės pojūtį ir gerą nuotaiką. Kaip paprasta - padovanojo tau Elenkenis šaldytuvą, ir tu jau patyrei Kalėdų stebuklą.

O šiaip norėčiau ir aš Kalėdas atidėti - dar pasimėgauti jų pažadais ir neišvyniotais ryšulėliais, sulaukti tobulai girgždančio sniego ir truputėlio laiko. Kiekvieną kartą, kai pamatau pirmąsias Kalėdų dekoracijas parduotuvių vitrinose, mane suima siaubas - dažniausiai dėl to, kad Kalėdos susijusios su įvairiais "metiniais" atsiskaitymais. Blizgučiai ir mirksinčios lemputės skaičiuoja sekundes, likusias iki kokio nors termino, kai laikas susitrauks ir užverš nieko nesuspėjančio studento, kuratoriaus, kritiko, doktoranto ar tiesiog šiaip pareigingo darbuotojo Akakijaus Akakijevičiaus (tai personažas iš mokyklinio rusų kalbos ir literatūros kurso) gerklę.

Atidėti jas reikia ir todėl, kad įsipareigojęs per vieną dieną atlikti šimtą dvidešimt darbų įvairiems užsakovams jau nebesuspėji reikiamoje vietoje sustoti ir patirti kažką kita nei vangų atsipalaidavimą. Ką ten Hansas-Georgas Gadameris sakė apie laiką? "Abiem kraštutinumams - ir nuoboduliui, ir karštligiškai veiklai - laikas yra tai, kas niekuo ar kuo nors "užpildyta". Laikas patiriamas kaip tai, kas turi būti ar yra "eikvojama". Jis nepatiriamas kaip laikas." Vienintelis dalykas, dar likęs iš to nenaudingo "tikrojo" laiko - laukimas. Bet štai prieš Kalėdas pabjūra oras, storai senamiesčio stogus nugulęs sniegas ima tirpti ir smelktis į pastatą, varvėti nuo lubų skambiai atsitrenkdamas į jau paruoštus dubenis. Į valytojos ką tik sterilizuotą kontorą įžengia gatvės purvynas. Balta spalva iš kažkur prisigeria tamsos. Kelias dienas pakiliai gaminti patiekalai susivalgo panašiai kaip ir kasdien. Eglutė jau puošiama beveik automatiškai, nebent įsisuka naujas vaikas ir įkuria ten savo tvarką. Per televizorių transliuojamos Piemenėlių mišios iš Katedros tampa gana nuobodžiu fonu čepsėjimui, kramtymui ir buitinėms kalboms. Nuo aguonų pieno ima merktis akys. Šventė praėjo, kaip ir visada, nepatirta, nors, regis, stengeisi. Gal kitamet? Bet tada jau bus likę dar mažiau laiko.

Kalėdų turbūt reikia dairytis kitur, tik ta vieta nėra saugiai apibrėžta religiniais pasakojimais. Nes, kaip ir siūlė Gadameris, įsižiūrėti reikėtų į patį laiką, kurio plika akimi nepamatysi. Laiką mažiems, nereikšmingiems ir jokiam darbui nepanaudojamiems patirties gabaliukams, kurie, jei į tai specialiai sutelki dėmesį, painiojasi po kojomis kaip tos Meko "kiškio spiros". Štai katė, įsiklausiusi į tik jai girdimus pelės užsiėmimus, štai saulė, besileidžianti už Mindaugo Navako "Kablio", štai laukiantis vaisių pyragas ant palangės. Atidėtas.