Operetė tarp stereotipų ir novacijų

Nomeda Vilkanauskaitė (Anželė Didjė) ir Laimonas Pautienius (Renė Liuksemburgas) R. Čekanavičiaus nuotr.

Gruodžio 7-8 d. Kauno muzikinio teatro sceną jau penktą kartą išvydo Franzo Lehįro operetė "Grafas Liuksemburgas". Apie šią premjerą pats režisierius Gintas Žilys ir naujo libreto autorė Violeta Sagaitytė kalbėjo nemažai. Jie deklaravo, esą šis pastatymas taps nauju operetės raidos žodžiu, juo bus "nubraukta pudra ir dulkės" nuo įsisenėjusių šio žanro kanonų.

Režisierius G. Žilys, dirbęs aktorinį ir režisūrinį darbą dramos teatruose, manau, nėra nei gerai pažinęs, nei anksčiau mylėjęs operetės. Tačiau būdamas Muzikinio teatro vadovu tampa įpareigotas statyti šio žanro spektaklius, nes operetė Kaune turi ilgametes tradicijas, yra itin mylima ir labiausiai lankoma. Ne kartą šią puikią operetę mačiau svetur, o mūsų teatre esu ir pati dalyvavusi 1963 m. Rostislavo Andrejevo stilingame pastatyme, kur sublizgėjo šio žanro primarijai Vytautas Rimkevičius, Stasė Repečkaitė ir Kazys Mikalauskas. Tad į premjerą ėjau su tam tikru prieštaringu nusiteikimu. O pamačiau skoningą operetę, nepaneigusią žanro konvencijų ir nenustebinusią ypatingais naujovių blyksniais. Neovieniškos operetės krypčiai priskiriamo F.Lehįro kūrybai būdingas didelis melodingumas, lyrika, romantiškas jausmų polėkis. Atsisakęs ankstesnių operetės štampų ir tradicinės laimingos pabaigos, F. Lehįras priartino ją prie lyrinės operos, kurioje buvo jaučiama verizmo įtaka.

Originalus dramaturgų Alfredo Marijos Willnerio ir Roberto Bodanzkio libretas, gražiai išverstas Ramutės Skučaitės, matyt, netenkino režisieriaus G. Žilio, norinčio "ryškesnės logikos", "veikėjų charakterių plėtotės". Tad jis patikėjo žinomai dainų tekstų autorei, teatro solistei Violetai Sagaitytei, jau gerai užsirekomendavusiai kuriant libretą J. Strausso operetei "Naktis Venecijoje", parašyti "Grafui Liuksemburgui" naują, šiuolaikiškesnį literatūrinį tekstą. Skaitėm poetiškus Violetos dainų tekstus, lyrišką eilių knygelę "Be grimo". O naujas libretas nustebino ir šmaikščiu žodžiu, ir dramaturginės medžiagos įvaldymu. Vis dėlto pagrindinė mintis paimta iš originalo. O ji gana vingiuota.

Bohemos numylėtinis grafas Renė fon Liuksemburgas, praūžęs tėvų palikimą, gyvena varganai, iš savo pieštų paveikslų. Turtingas kunigaikštis Bazilis Puaro netikėtai pasiūlo jam pusę milijono frankų už tai, kad tasai vestų nepažįstamą merginą ir, pakeitęs pavardę, išvyktų iš Paryžiaus, o po trijų mėnesių išsiskirtų su nepažįstamąja. Renė sutinka, ir vedybos įvyksta grafo draugo dailininko Brisaro dirbtuvėje. Kad jaunieji vienas kito nematytų, juos skiria didelis paties grafo neužbaigtas paveikslas. Sužadėtinė - teatro primadona Anželė Didjė - turi tapti grafiene Liuksemburg, kad vėliau kunigaikštis Bazilis galėtų vesti tituluotą damą, o ne paprastą dainininkę. XIX a. aktualijos - prekyba titulais ir savimi - šiandien mums nėra artimos, tačiau pati avantiūrinė siužeto linija intriguoja. Mat ilgainiui grafas Liuksemburgas ir Anželė pamilsta vienas kitą, nežinodami, kad jau yra susituokę. Režisierius ir libreto autorė mėgina pateisinti Anželės poelgį: už turtuolio ji išteka dėl to, kad galėtų paremti neturtingus gabius menui vaikus, nes pati vaikystėje apie tai svajojo. Tačiau ši siužeto linija spektaklyje nerodoma. Ir kai Anželė, pagaliau susitaikiusi su Renė, aiškina jam apie savo geras intencijas - pastatyti meno rūmus - žiūrovai tai praleidžia pro ausis. Dėmesį prikausto įsimylėjėlių jausmų metamorfozės, kurioms kerinčios F. Lehįro melodijos suteikė romantinio polėkio. Ko vertas vien pirmo veiksmo valsas prie paveikslo, vėliau varijuojamas ir plėtojamas, arba herojų arijos, duetai ir plataus užmojo didysis valsas, stilingai sušoktas baleto artistų.

Mane sužavėjo dailininkės Virginijos Idzelytės scenovaizdis ir kostiumai. Pakilus uždangai, matome šviesią, kiek šaltoką erdvę. Grafinis miesto piešinys, kelios detalės - žibintas, suolelis ,- krintančios snaigės kuria ramią artėjančių Naujųjų metų atmosferą, kurią sudrumsčia karnavalo minia. Antrame veiksme teatro dvasia išreiškiama netikėtai panaudojant prabangios teatro ložės simbolį. Šviesioje scenoje ypač išryškėja stilingi prabangių medžiagų, neryškių spalvų kostiumai, kurių siluetai primena XIX a. I pusės autentiškus drabužius. Neišraiškingi choro artistų kostiumai jų neindividualizuoja ir leidžia režisieriui įdomiai komponuoti masines scenas. Puošnūs pagrindinių herojų drabužiai, kruopščiai apgalvotos detalės, skrybėlaitės, šukuosenos, gražūs papuošalai teikia spektakliui elegantiškos prabangos.

Pirmą vakarą Anželės Didjė vaidmenį kūrė Nomeda Vilkanauskaitė, o jos partnerio Grafo Liuksemburgo - Laimonas Pautienius. Kunigaikštį Bazilį Puaro vaidino Gediminas Maciulevičius. Mane visad žavi tauri N. Vilkanauskaitės artistinė individualybė, gražus dainavimas. Bet Anželės vaidmeniu ji pranoko pati save: jaudino įprasmintas dainavimas ir trapios, žavios moters įvaizdis. Balsingojo Laimono Pautieniaus vaidyba tampa vis išraiškingesnė. Jam būdingą santūrumą, natūralumą čia praturtino didesnė, dramaturgiškesnė emocija. Be abejonės, "ištirpęs" tarp aktorių, režisierius teikė solistams įdomių charakterio plėtotės gairių, padėjusių geriau pasireikšti. Gedimino Maciulevičiaus humoras, žavus artistiškumas džiugino publiką abu vakarus.

Labai simpatiškos buvo ir antrosios solistų poros. Pirmąjį vakarą Žiuljetę Vermon vaidino karingoji Kristina Siurbytė, antrąjį - elegantiškesnė Kristina Zmailaitė. Jų partneriai Žanas Voronovas ir Kęstutis Alčauskis irgi nestokojo jaunatviško žvalumo. Trečiame veiksme žiūrovus apstulbino mūsų primadona Danutė Dirginčiūtė jau kitu - charakterinės artistės vaidmeniu. Jos Siuzi Koko savo amerikietiška tarsena, būdingais charakterio bruožais buvo labai atpažįstama ir žavi. Kita šio vaidmens atlikėja Raimonda Tallat-Kelpšaitė savo heroję kūrė taip pat energingai.

Antrą premjerą pagrindinius herojus dainavo Renata Tarosaitė ir Giedrius Žalys. Tai - mažiau operetės žanre patyrę dainininkai. O jis - duobėtas, reikalauja geriau įprasminti prozą, įvaldyti sceninę plastiką. Tad, manau, dar yra erdvės vaidmenims tobulinti. Be to, Renė Liuksemburgo vokalinė partija aukšta, parašyta tenorui. Tad gaila, kad kai kurias aukštas natas abu atlikėjai baritonai turėjo transponuoti. Tai vis dėlto ardo F. Lehįro muzikos melodingumą.

Susidarė įspūdis, kad Julius Geniušas tikrai skrupulingai ruošė ir įkvėptai dirigavo šį spektaklį. Matyt, turtinga kompozitoriaus partitūra nenuvylė ir jo. Režisieriui spektaklį statyti padėjo dvi jaunos choreografės Sigita Mikalauskaitė ir Indrė Pačėsaitė. Chorą parengė Ramūnas Tilvikas ir Rasa Vaitkevičiūtė. Keistokai spektaklio finale nuskambėjo kiekvieno herojaus išsakytos sentencijos. Jos mano galva, nebuvo prasmingos ir "neprilipo" prie vientiso muzikinio spektaklio audinio. Vis dėlto, ypač pirmąją premjerą, žiūrovai priėmė labai gerai. Ir, matyt, nuoširdžiai įsigyveno į herojų meilės peripetijas, nes kai Renė ir Anželė po ilgų ginčų pagaliau puolė vienas kitam į glėbį, publika pradėjo ploti.