Tapatybės ir jų prieskoniai

Irma Stanaitytė. "Arnoldas ir Aidas"

"IBID. Projektuose", parodoje "Who is who/ Kas yra kas", vyksta savotiškas pokalbis. Sakau: pokalbis (ne dialogas), ir dar savotiškas, nes kūriniai tarpusavyje nesusišneka (skiriasi kalbos ir patirtys). "Pašnekovai" (meno kūriniai) prisimena viską, kas galėtų tikti identiteto temai, ir išnaudodami galimybę stengiasi tai padaryti kaip galima konceptualiau (manieringiau). Marta Vosyliūtė, pašiepdama kietakaktį narcizą Jurgį Kairį su visa jo pompastiška palyda, rafinuotai romantizuoja "didvyrio" atvaizdą kurdama ilgą mediumų grandinę - Kairio lėktuvas atsispindi vandenyje, atspindys nufotografuotas, patenka į laikraštį, iš ten M. Vosyliūtė pertapo nuotrauką, pasitelkusi "taurinančią" tapybos techniką. Sureikšminimas iki grotesko. Panašiai elgiasi Galmantas Sasnauskas - nutapo seriją Lietuvos trispalvių, taip imituodamas nacionalinių simbolių fetišizavimo procesą, kurio rezultatas - masinis štampavimas. Rudolfas Levulis ir Irma Stanaitytė identiteto (veikiau įvaizdžio) apgaulingumą fiksuoja asmeniškiau. Levulis, priešais videokamerą pasodinęs tėvus, nučiumpa kitimo momentą, kai šie iš neutralių vidutinio amžiaus asmenų demonstratyviai abejingais veidais staiga virsta žmogiškais ir asmeniškais gimdytojais. Stanaitytė rodo nuotraukas, kur vaikai "žaidžia" suaugusius - puikus dar negrabaus tapatinimosi pavyzdys. Išaiškėja keli tapatybės veikimo mechanizmai - galima jaustis kažkuo esant, ką nors vaidinti, o iš reakcijos spręsti, kuo esi laikomas. Pavyzdžiui, Eglė Paulina Pukytė pateikia porą elektroninių laiškų, kur JAV leidžiamo lietuviško laikraščio "Dirva" redaktorius atskleidžia savo asmens ir laiško gavėjo (autorės) tapatybės suvokimo konfliktiškumą. Arogantiškas redaktorius jaučiasi puikus ir įtakingas (jo prašyta skirti stipendiją), kalbos stiliumi vaidina pagiežingą kaubojų, o teksto atsidūrimas viešoje erdvėje jį paverčia pajuokos, gėdos ar bent pasigailėjimo vertu objektu. Šis darbas parodo dar ir tai, kad menininkai nors ir gali "akis badyti" kūriniais apie tapatybę, bet buvimas menininku pridaro bėdų jo paties tapatybei. Tipiška išvada: "ai, žmogus prie meno...", viena vertus, leidžia nesilaikyti griežtesnių elgesio normų, kita vertus - į tokį asmenį nežiūrima rimtai. Ieškant darbo, menininko etiketė veikia kaip stabdys, nors žmogus gali mokėti viską. Gal šiek tiek "užlenkiau", bet stereotipas gajus ir kenksmingas. Vilma Šileikienė tobulai (meno ir gyvenimo susiliejimo prasme) "pagavo kampą" - per galerijos plakatus, atvirlaiškius išplatino savo skelbimą "jauna, gabi menininkė ieško darbo" su oficialia nuotrauka. Projektas tuo nesibaigia - ji pati asmeniškai savaitgaliais lauks darbo pasiūlymų galerijoje. Ant skelbimo galima užklijuoti daugumos Dailės akademijos studentų ir absolventų nuotraukas, beje, ir mano. Šalia vietinės reikšmės pamąstymų (kaip tik todėl aktualių) įsiterpia keli importiniai darbai. Anthea Hamilton "Panda" (2000 m.) - gilias ir ilgalaikes Britanijos kolonijines, rasistines, šovinistines problemas reflektuojantis kūrinys. Nuotraukoje juodaodė mergina užsideda būtinus "vertingo" žmogaus atributus: baltą veidą, vyrišką griežtą klasikinį kostiumą. "Tapusi" baltaodžiu perspektyviu vyru, ji atrodo juokingai, išdidžiai ir beviltiškai. Johnas Spideris - dar vienas britas, nepatenkintas savo (Artimųjų Rytų) kilmės stereotipinėmis interpretacijomis (teroristai ir pan.), nepatinka jam ir menininko sureikšminimas. Jis sudainuoja pora dainelių demaskavimosi tikslais. Dar neaptariau Babako Ghazi kūrinio "Dailidės", kurio prasmė ir forma man liko nebyli. Nuėję į parodą galėsite perskaityti anotaciją, kur puikiai aptarta kūrinių problematika. Gal Jūs geriau suvirškinsit šiuos kompleksinius pietus ir sužaisit žaidimą "kas yra kas".

Paulina Eglė Pukytė. "Lietuva 2000"