Literatūra

Jonas Strielkūnas

poezija


* * *

Gegužės kvapais aptekęs,
Jaunas ir gražus
Baltažiedis, žaliaakis
Žengia pro daržus.

Jo liemuo it bitės plonas,
Platūs jo pečiai.
Kai užgroja patefonas,
Renkas jo svečiai,

Per tvoras ir krūmus lenda,
Bėga klupdami,
Anykščių Joniuko bandą
Pasivydami.

Ir grįžti į tą gyvybę,
Kai dar nebuvai.
Žiū - žalėsiais vėl išstybę
Proseniai, tėvai.

2002.V.12

* * *
Kokia graži gamta! Kokie negražūs žmonės!
Pražysta vasara, o siela ar pražys?
Pačioj pabaigoje gyvenimo kelionės
Esi prieš visa ką burblenantis ežys.

Tačiau pasaulis šis žaliu gaubtu apgaubia -
Kaštonais, liepomis, klevais ir ąžuolais.
Ir vėl mylėt imi tu savo būtį baugią
Ir žmones, einančius vis tokiais pat keliais.

2001.VII.3

MARAS

Sako, vasara vėl bus.
Abejoju.
Širmu žirgu pro kapus
Vienas joju.

Prie kapinkaimio obels
Ganos avys.
Ar bent vienas prisikels
Atsigavęs?

O jei kas ir atsigaus,
Kuo jį guosti,
Jei vien žemės - ne dangaus
Prisiuostė?

O gal mes tam ir skirti -
Nepatvarūs -
Kristi žemėn ir mirtin.
Siaučia maras - -

2002.VI.14

IŠEINANT Į ANAPILĮ

Broniaus Griciūno atminimui
1
Išeinant į Anapilį, o Broniau, kas
Čionai atmins, kam buvom pašaukti?
Medžiūnų, Putauskų, Gumbelių kronikos
Bežodės liks pasaulio atminty.

O miela prisimint gimtinės špoką,
Vaizduotės žaismą vaiko galvoje
Ir uždraustą romantiką Šapoką -
Vaiduoklį šalyje uždraustoje.

Bet ar ieškos kas nors po sluoksniu žvyro
Vaikystės ir istorijos pėdų
Čionai, kur abejingas šaltis tvyro
Virš mirusių ir dar gyvų vardų?

2
Kai tave amžių amžiams užkasa
Balto medžio šaltam patale,
Ar atgims atminty voveruškos ir
Drėgnos bruknės ryto šile?

Ar tėvynė - kraujuota sankasa
Prie vaikystėj sapnuotų pilių?
Ar Nežinomo Dievo rankose
Dar pražysime nors dagiliu?

2002.IV.20

* * *

Matyt, kad kometa beprotė
Tą naktį mano dangų skrodė,
Nes pabudau tamsumoje
Ir nulėkiau drauge su ja,

Kur buvo rūmai, balius, damos,
Svečių siautingas šurmulys
Ir viską saugojo nuo dramos
Už vartų užkištas baslys.

Ir nežinau, kas aš - karalius
Ar pažas toj nakty buvau.
Bet netikėtai baigės balius
Ir pagiriom atsigavau

Tokioj beviltiškoj kiaulidėj
Su šūkiais "Mes arba anie!".
...Į taukus Lietuvą sulydė
Šeškinėj šeško giminė.

2001.VII.7

* * *

Verk, mirus motina, verk,
Nors ašarų nebeturi.
Ka»k, senas juodvarni, ka»k,
Gaišdamas patvory.

Žvaigždės mažyn ir mažyn.
Mūsų tas laikas klaikus?
Gal tapome geležim,
Rydami peiliukus,

Kurie apskuto mus, -
Nebepažinsi veidų.
...Iš kapinių į namus
Grįžtančiai tau graudu.

2001.VII.22

VIEŠNIA?

Ir atėjo jinai apsimetus viešnia.
Šviesūs rūbai patamsy pražydo.
Neatsimenu - kalbino gal ji mane,
Bet paliest nedrįsau jos plevenančio šydo.

Neprašiau apkreiktam kambary apsistot,
Nepasiūliau jai krėslo nei knygos, nei ryko.
O ta šmėkla pradėjo lyg beprotė kvatot
Ir kaip karsto vinis man į kaktą įsmigo.

2001.IX.15

* * *

Tamsta myli mane ir mylėk,
Juodaplauke vidurnakčio ragana.
Bet many jau juodoji skylė,
Kur nuo grožio švytėjimo apgina.

Bet many jau tamsioji naktis,
Kur vidudienio spindesį sugeria.
Ir tik sykiais aistros žebenkštis
Aštrianagė nubėga per nugarą - - -

2001.III.16

* * *

Aš pasiilgau sodžiaus pinavijų,
Alaus bačkoj, mergiotės po kaldra.
Mane keli dešimtmečiai atvijo,
Kur viso to nė ženklo nebėra.

Bet sugrįžtu - taip, kaip sugrįžta vilkas
Į gimtą irštvą - mirti, kur gimiau.
Ir dvidešimto amžiaus šaltas šilkas
Paguodžia už kitus ištikimiau.

2001.VIII.15

VARDINIŲ NAKTIS

Ak, vidurnaktis biržely,
Žėlsmo svaigulys!
Stoviu mėlynas ant kelio -
Gyslų ryšulys,

Užsimetęs kiaurą maršką
Ant menkų mėsų.
O tarp gyslų kaulai barška
Taip, kaip ir visų.

Betgi niekas nesupranta
Stovinčio manęs, -
Kad paspaust reikėtų ranką,
Švęsti vardines.

2002.VI.15

* * *

Nerašyk, nes jau nemoki
Pasakyti, kas tavy,
Kokį baisų šoka šokį
Ir gyvi, ir negyvi.

Nerašyk, nes jau praėjo
Tavo žodžio valanda.
Tavo rūbo nevilkėjo
Niekas niekur niekada.

Viskas išmonė - ir kančios,
Ir tas laimės trupinys.
Nemanyk, jog tu Valančius, -
Į eurus greit išmainys.

2001.IX.22

Iš ciklo "LENTGALIAI"

VELYKŲ RYTĄ


Kaip šviesu Velykų rytą!
Saulė sienas auksu tapo.
Gal mirtis iš tikro krito
Ir keliuos iš juodo kapo?

1998.IV.12

LAKSTANČIOS FIGŪROS

Dangus - tai mėlyniausias mūras,
Kurio per amžius nenugriaus.
Ir menkos lakstančios figūros
Nevertos šitokio dangaus.

1999.VIII.19

TRAGIKOMEDIJA

Vien tragikomedija gyvenimas visas.
Bet jo nepalydi plojimai nei bisas.

Tik publika žvelgia pritilus, nustėrus:
Kodėl tam bejėgiui mes buvom uvėrūs?

2000.VIII.14

LYGIADIENIS

Šviesi rudens lygiadienio šalna.
Rugsėjo saulėje šermukšnių kekės rausta.
Vėsi padangės tolių žydruma
Uždaro tavo būtį tartum skliaustai.

2000.IX.23

NEGALIU

Paliovė liepsnoti šios vasaros karščiai
Tarytumei liūto riaumojantys karčiai.
Tik aš iš epochos nasrų įžūlių
Lyg liūto užpultas ištrūkt negaliu.

2001.VIII.2

MUŽIKAS

- Žiūrėk! Žaibas trenkė - žegnojasi mužikas.
- Na ką tu! Jis žegnotis nemoka jau seniai.
Tik vis taip pat žaibuojant boluoja pilvas plikas
Ir vėjo gūsiuos plaikstos praplyšę marškiniai.

2001.IX.22

KAIP VISI

Mes negrįšim kaip herojai prasto kino,
Kur mus mylimas gyvenimas kankino.
Mes numirsim vienišai ir atskirai
Kaip visi šios žemės padarai.

2002.III.12

ŽUVIS

Tu norėjai aukoti save,
Kovo mėnesį gimus žuvie.
Bet pagavo tave kabliuku
Ir suvalgė su česnaku.

2002.V.12

APAKAU

Tamsu. Kurtu.
Kur aš? Kur tu?
Nepasakau,
Nes apakau.

2002.VI.1

ŠIA ŽEME

Mes gyvenom šiam pasauly
Ir nebūsim kitame.
Mūsų mėnuo, mūsų saulė
Ridinėjo šia žeme.

2002.VI.8