Tango de Maria

Birželio 20 d. Vilniaus festivalis toliau tęsė koncertų seriją - skambėjo argentiniečių kompozitoriaus Astoro Piazzollos (1921-1992) operita "Maria de Buenos Aires". "Manau, kad A. Piazzollos kūrybai skyriau pakankamai dėmesio", - taip savo požiūrį į šio kompozitoriaus kūrybą bei savo indėlį ją puoselėjant apibūdino projekto iniciatorius smuikininkas Gidonas Kremeris. Po trisdešimties metų G. Kremeris ėmėsi naujojo - koncertinio operitos pastatymo. "Tai tikras kūrinio prisikėlimas", - džiaugėsi libreto autorius Horacio Ferreras. Kūriniui prisikelti padėjo ir operitos aranžuotojas, kompozitorius Leonidas Desiatnikovas. O tikroji kūrinio istorija prasidėjo 1967 m. Buenos Airėse.

"Tai, kas slypi mano muzikoje, kalba tavo eilėmis", - taip 1967 m. sakė A. Piazzolla savo bičiuliui H. Ferrerui. Netrukus ir užgimė "Maria de Buenos Aires". Tuomet A. Piazzolla jau buvo mokęsis pas A. Ginasterą, Paryžiuje - pas garsiąją N. Boulanger, buvo įkūręs savo garsiuosius "Oktetą" ir "Kvintetą". O H. Ferreras jau buvo pradėjęs žengti pirmuosius kūrybinius žingsnius, įsteigęs tango klubą. Susitiko du kūrėjai, verti vienas kito, didelę gyvenimo dalį paskyrę tango. Užgimusi jųdviejų operita "Maria de Buenos Aires" skambėjo įvairiuose pasaulio kampeliuose, sulaukė ne vieno pastatymo.

Operita sugalvota kaip naujo žanro kūrinys, kuriame A. Piazzolla bei H. Ferreras pasitelkia plačią muzikos istoriją. Paveiksluose jie supina fugą, tokatą, valsą, baladę, dainą be žodžių ir su tango susijusius alevare, canyengue, zapada, malenos bei kita. Čia esama ir kompozitoriaus sugalvotų naujadarų, kaip antai tangabile, kuris asocijuojasi su cantabile, arba - Tangus Dei vietoj įprasto Agnus Dei. Operitos muziką sudaro tango ritmai, džiazo, klasikinės muzikos elementai, išplėtotos solistų instrumentalistų partijos.

Nepaisant muzikos rafinuotumo, ji dažnai tapdavo itin "išvalyta", "prijaukinta", nebeatitinkanti kiek kitokios spalvos teksto. Operitos tekstas (vertė Vida Gražienė) - "simbolinis ir siurrealistinis, beveik neišverčiamas" - sodriausia kūrinio dalis. Tekste skelbiamas ir tango užgimimas: "(...) dabar, kai tavęs jau nėra niekada, Mergele Marija, aš saujoje sumaišysiu bandoneono, dar deginančio tavo gerklę, balsą su trupučiu manojo, su atsiminimų nuosėdomis, niūriais balsais, ir užkimusia pilka styga."

Tekstas pripildytas sodrių vaizdinių, gaivališkos aistros ir skausmingo liūdesio. (Todėl bėganti eilutė su vertimu galėjo kai kuriems klausytojams ir praversti.) Tačiau būkime atviri ir sakykime, kad tekstas buvo ypač sudėtingas.

Smuikininkas G. Kremeris, Peras Arne Glorvigenas (bandonija), Vadimas Sacharovas (fortepijonas), Aloisas Poschas (kontrabosas), Peteris Sadlo (mušamieji), Ūla Ulijona Žebriūnaitė (altas), Marta Sudraba (violončelė), Marija Fedotova (fleita) grojo įsijautę ir įsiklausydami vienas į kitą nuo pat pirmųjų taktų. Buvo aiškiai justi, jog kiekvienas muzikantas yra ansamblio narys ir solistas (ne veltui ir G. Kremeris nebuvo išskirtas). Tačiau kompozitorius, pats buvęs bandonininkas, šiam instrumentui skyrė ypatingą vaidmenį ir išskyrė jį rafinuotomis linijomis. "Bandoneonas, kuriame įrašytas mano liūdesys," - taip apie jį dainuoja pagrindinė operitos herojė Marija. Visi trys operitos vokalistai - labai skirtingi. Pajadoro ir kitų veikėjų vaidmenis atlikęs Jairo - kantileniško balso, švelnaus tembro. Skaitovas, tas pats libreto autorius H. Ferreras, savo įtaigą pastiprino rankų gestais. Jo išorė dvelkė tikra romantika - raudona gėlelė šviečia ant švarko atlapo, bevardį pirštą puošia žiedas su didele akmens akimi, po kaklu parišta skarelė. Mariją vaidinusi Julia Zenko labiausiai atitiko aistringą tango dvasią. Jos žemas altas, "atėjęs" iš folkloro, ne toks rafinuotas, atviras, kupinas koketiškumo, aistros ir spontaniškumo. Marija, personifikuojanti patį tango, dainavo taip, tarytum pasakotų savo istoriją. "Tango yra ne tik šokis, muzika, pasakojimas ar daina. Tai gyvenimo stebėjimas..." - taip sakė libreto autorius. Scenoje trūko Marijos tango įkūnijimo - šokėjų poros, iliustruojančios jos, o kartu ir tango nuosmukių ir kilimų istoriją.

Operita, įsprausta į koncertinį variantą, sterilius muzikavimo, nors ir labai meistriško, rėmus, skambėdama akademiškose salėse lyg ir praranda savo nežabotą aistrą ir liūdesį. Instrumentinės dalys išpuoselėtos solistų instrumentalistų viztuoziškumui pasireikšti. Kūrinys, atmieštas akademiškos muzikos specifika, iš dalies netenka savo svaiginančios galios. Tik žodžiai liko nepažaboti ir aistringi: "Trys išprotėję kuprotos marionetės, kurios vakar man į burną įgrūdo žibuoklę, dabar, įsikandusios peilį, ant mano pilkšvos sėdynės siuva išvirkščią žydinčių pankolo ir sizalio lopą. Ai!.."