Lietuvos dailės istorija šiuolaikiškai

Lietuvos dailės istorija.

Vilnius, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2002, 410 p., 5000 egz.

Mintis viena knyga apimti mūsų krašto dailės raidą nuo priešistorinių laikų iki dabarties atrodė ne visai reali, juolab kad dailės sąvoka aprėpia vaizduojamąją dailę (tapyba, grafika, skulptūra), taikomąją dekoratyvinę dailę (keramika, dailioji tekstilė, baldininkystė, medžio, metalo, gintaro, stiklo, odos ir kt. dirbiniai); nuo dailės raidos neatsiejama architektūra ir XX a. susiformavusios vizualinės meno šakos, tokios kaip fotografija, videomenas, hepeningas, instaliacijos. Ta fantastinė idėja realizuota - turime didoko formato (30x24 cm) 410 puslapių gausiai iliustruotą "Lietuvos dailės istoriją", išleistą Vilniaus dailės akademijos leidyklos. Knyga parengta sutelkus didelį įvairios patirties bendradarbių būrį. Tekstus rašė žinomi dailėtyrininkai, dailės ir architektūros istorijos žinovai A. Aleksandravičiūtė, A. Andriuškevičius, A. Butrimas, A. Jankevičienė, R. Janonienė, A. Mačiulis, M. Matušakaitė, A. Miškinis, L. Šinkūnaitė ir jauni menotyrininkai M. Iršėnas, D. Klajumienė, L. Liškevičienė, J. Mažeikienė, M. Paknys, S. Trilupaitytė ir kiti. Visų neišvardysi, nes tekstus rašė 39 autoriai, nuotraukas pateikė 17 fotografų, iliustracijos buvo atrinktos iš 78 leidinių ir 14 institucijų. Pristatant knygą sudarytojai ypač džiaugėsi geranoriška Lietuvos dailės muziejaus fototekos ir Šiuolaikinės dailės informacijos centro archyvo darbuotojų parama atrenkant iliustracijas.

Knyga suskirstyta į 9 skyrius pagal dailės raidos stilius, epochas, sąlyginius istorinius laikotarpius, kiekvienas skyrius turi savitus poskyrius, atspindinčius atskiros dailės šakos ryšius su kultūros, religijos istorija.

Pratarmėje pažymima, kad siekiant išryškinti dailės ypatumus "chronologinis dėstymas derinamas su probleminiu". Šis principas akivaizdus jau pirmajame skyriuje "Priešistorinė dailė", kuri apima laikotarpį iki XV a. Lietuvos pagoniškoje valstybėje ir nobilitetas, ir žemieji luomai išlaikė tradicines puošybos formas, kuriose dominavo geometrinio ornamento motyvai, išdėstyti horizontaliomis eilėmis. Zoomorfiniai atvaizdai ant kaulo, rago, molinių puodų plokščių paviršių Rytų Lietuvoje iš neolito laikotarpio savitai transformavosi į VI-XV a. papuošalų zoomorfinį stilių Centrinėje ir Šiaurės Lietuvoje su vyraujančiais žalčio, driežo, žirgo, ančių galvučių motyvais. Šimtmečius trukusią paveldo tradiciją iliustruoja vienas baltiškas papuošalas - smeigtukas, kurio amžius - 3000 metų. Kito medžiaga, puošybos technologija, o sudėtingų profilių plastinės raiškos esmė, kaip ir plokštumose raižyti geometriniai ornamentai, išliko.

Jau pirmuose skyriuose aptariama Europos dailės istorijos problematika, nemažai dėmesio skiriama Vakarų Europos meno reiškiniams, turėjusiems poveikį Lietuvos architektūros ir plastinio meno raidai. Gotika knygoje atspindi vakarietiškos viduramžių kultūros didžiausios ekspansijos laikotarpį. Ji įsiveržė į LDK kartu su krikščionybe, kaip sakralinės architektūros, vaizduojamosios ir taikomosios dailės patirtis. Įtaigiai pristatomas ne itin gausus, bet raiškus šio stiliaus paveldas.

Gotiką, baroką, klasicizmą daugiausia buvo tyrinėję architektūros, tapybos istorikai, analizuoti šių stilių portretai, tačiau apie taikomąją, ypač sakralinę, dailę rašyta mažai. Nepakankamai aptartas ir lietuviškasis renesansas, gal kad "LDK renesanso architektūra ir dailė niekada (išskyrus tik kai kuriuos užsieniečių sukurtus medalius ir monetas, vieną kitą juvelyrikos dirbinį) nebuvo gryna" (p. 99).

Autoriams teko atrinkti, sisteminti, apibendrinti monografijose, straipsniuose skelbtus kultūros raidos faktus. Jų tyrinėjimų centre - dailės ir architektūros kūrinys, jo formos ir turinio analizė. Pvz., kruopščiai aptariama architektūros statinio estetinė išraiška, jam būdingi konstrukciniai elementai ar kulto reikmens puošyba. Leidinyje nemaža specifinių urbanistikos, architektūros sąvokų, kurios prašyte prašosi terminų žodynėlio.

Sąsajos su Europos kraštų meno sąjūdžiais ypač akcentuojamos XX a. dailei ir architektūrai skirtuose skyriuose. Apie šį laikotarpį literatūros gausu, bet ji labai nelygiavertė. Tyrinėta daugelis XX a. lietuvių dailės reiškinių, publikuoti jų dokumentai, tačiau menkai nagrinėtos meno srovių tipologija ir dinamika, tų srovių sąsajos su kitų kraštų dailės sąjūdžiais. Knygoje glaustai išryškintas sudėtingas visuomeninis, idėjinis, estetinis dailės raidos kontekstas, atskleidžiami vidiniai jos dėsningumai, aptariami būdingesni temų, žanrų bruožai. Akcentuojamas žymesnių dailininkų kūrybos individualumas, jų reikšmė lietuvių dailės raidai. Čia vengta kategoriškų sprendimų, nes kūrėjas ne visada telpa vienos krypties ar srovės rėmuose, be to, tarp meno srovių ir tendencijų nėra griežtų ribų.

Nuodugniai aptarti XX a. Lietuvos dailę būtų prireikę didelės apimties veikalo. Šioje knygoje daryta atranka, daugiau dėmesio skiriant svarbiausiems kūriniams, žanrinėms ir stilistinėms sistemoms. XX a. dailės procesą aptarė 19 autorių, tad neišvengta ir tam tikro subjektyvumo. Antai, aptariant tekstilę (mažiausiai politizuotą meno šaką), liko nepaminėtos R. Jasudytė, H. Razmienė, sovietų okupacijos metais garsinusios Lietuvos vardą tarptautinėse parodose. Kai kurie daugiašakiai dailininkai priskiriami tik vienai meno šakai. Tarkime, A. Kmieliauskas - tik ekslibristas, o ne monumentalistas, skulptorius, V.K. Jonynas - tik grafikas, nors yra sukūręs originalių vitražų, skulptūrų. Šykštokai pristatyta mūsų išeivijos dailė. Pristigo atidesnio mokslinio redagavimo. Skyrelyje apie XIX a. antrosios pusės dailę nestinga datų painiavos.

Leidinio rengėjai daug dėmesio skyrė knygos meniniam apipavidalinimui, teksto ir vaizdo vienovei. Iliustracijas ir tekstus komponavo įžymus grafikas, knygų iliustratorius B. Leonavičius ir jauna dailininkė J. Židžiūnienė. Daug išmonės ir energijos pareikalavo ne tik iliustracijų atranka, bet ir jų išdėstymas lakšto erdvėje, juk keturiuose šimtuose puslapių sutilpo net pusseptinto šimto iliustracijų su netrumpais užrašais. O užrašai ne tik aiškinantys, bet ir intriguojantys, provokuojantys gilintis į tekstą. Puikus ir knygos viršelis su 28 architektūros, tapybos, grafikos skulptūros reprodukcijomis.

Knygos pabaigoje pateikiamas svarbiausių mokslinių, informacinių šaltinių sąrašas ir specializuota asmenvardžių rodyklė.

"Lietuvos dailės istorija" skirta aukštųjų mokyklų studentams, tačiau ši knyga turėtų būti ne tik kiekvienoje mokyklos ar viešojoje bibliotekoje, bet ir kiekvienuose namuose.

Janina Bielinienė