Ypatingas atvejis

Jessye Norman

Dar prieš kelerius metus ji buvo neprilygstama. Kritikai klaupėsi prieš ją ir liaupsino jos nuostabų balsą, publika ją dievino. Bet tapdama gyva legenda ji kartu darėsi vis sunkiau prieinama, o jos elgesys - nenuspėjamas. Nuo Olimpo į kasdienybę ji nusileidžia vis rečiau...

Savo reto grožio tembro ir unikalaus skambesio balsu, koncertų programų sudarymo principais, gebėjimu daryti didžiulį emocinį poveikį auditorijai, tiesiog užhipnotizuoti ją nepriklausomai nuo to, ar salėje susirinkę du šimtai, ar keturi tūkstančiai klausytojų, repertuaro ir žanrų įvairove, neįprasta išore ir unikaliais sceniniais drabužiais, pagaliau, aišku, ir "sudėtingu" charakteriu pasaulinio garso dainininkė Jessye Norman labai skiriasi nuo savo kolegių.

1968 m. juodaodė amerikietė, tik baigusi studijas Baltimorėje ir En Arbore, savo dainavimu apstulbino Miunchene vykusio tarptautinio konkurso vertinimo komisiją ir kartu su nugalėtojos diplomu gavo kontraktą nuo kito rudens tris sezonus dainuoti (Vakarų) Berlyno operos teatre. Grįžusi į gimtąją Ogastą (JAV Džordžijos valstijoje), 23 metų moteris iš karto įniko mokytis vokiečių kalbos ir per pusmetį ją išmoko taip gerai, kad jos pirmieji darbdaviai suprato: jų nauja solistė pasiryžusi dirbti ne "kaip nors", o kuo tobuliau.

Po jos debiuto R. Wagnerio operoje "Tanhoizeris" vokiečių muzikos žinovai ją lygino su fenomenalia dainininke Lotte Lehmann (1888-1976), o kai ji netrukus nuostabiai sudainavo vieną iš sunkiausių italų muzikos literatūroje vaidmenų - Aidą G. Verdi to paties pavadinimo operoje, nauja žvaigžde susidomėjo viso Vakarų pasaulio muzikos kritikai. Daugumai žurnalistų, muzikologų, teatrologų ir impresarijų buvo sunku patikėti, kad stulbinantį pasisekimą pelniusi dainininkė kilusi iš labai kuklios šeimos ir pirmuosius žingsnius muzikoje žengė vaikystėje kartu su tėveliu, draudimo agentu, giedodama nedidelio miesto baptistų bažnyčios chore.

1973 m. J. Norman debiutavo Londono karališkojoje "Covent Garden" operoje, po metų buvo pakviesta į garsųjį Milano teatrą "La Scala", vėliau dainavo Zalcburge, dešimtaisiais savo karjeros metais - pirmą kartą Niujorko "Metropolitan Opera" teatre. Recenzijose jos balsas buvo lyginamas su auksu, rubinu, deimantu, aksomu, šilku, bet... dėl tam tikrų priežasčių menininkė ėmė vengti pasi- rodymų scenoje: būdama beveik 1,80 m ūgio ir stambaus sudėjimo, moteris įrašų studijoje jautėsi kur kas geriau negu akis į akį su klausytojais. O kai kas nors spaudoje nepagarbiai atsiliepdavo apie J. Norman išorę, ji tuojau pat iškeldavo bylą dėl žmogaus orumo įžeidimo...

Nuostabi dainininkė vis rečiau duodavo interviu, kol kas niekam nepavyko apie ją parašyti knygos. Bet šį bei tą publika apie ją žino.

Jessye jaunystėje buvo skautė ir labai gerai žaidė beisbolą, ji puikiai moka plaukti, pagrįstai didžiuojasi labai gerai mokanti vokiečių kalbą, mėgsta vokiečių romantikų poeziją, perka modernios tapybos kūrinius, ypač vertina M. Chagallą, H. Moore`ą ir J. Miro. Kokius honorarus ji gauna, žurnalistai tik spėlioja - galbūt 75 000 JAV dolerių už koncertą? Ji demokratų partijos narė, aktyviai remia senatorę Hillary Clinton, nemažas sumas aukoja labdarai.

Ar tokia unikali dainininkė turi keistų būdo bruožų? Žinoma. Ji kategoriškai atsisako kalbėtis su anglų žurnalistais, o jų kolegoms vokiečiams atsako tik į klausimus apie konkrečius koncertus arba įrašus ("Kalbėkime ne apie mane, o apie muziką!" - sako ji, o išgirdusi klausimą apie jos privatų gyvenimą atsako: "Oh, no, no!" - ir savo sodriu mecosopranu smagiai nusikvatoja). Kai kas abejoja, ar ji tikrai kasdien išgeria 6 litrus mineralinio vandens "Vittel", vartoja tik jai vienai žinomą kremą viso kūno odai įtrinti ir kažkokį paslaptingą skystį balso stygoms stiprinti, bet tokių ir panašių gandų yra girdėję daugelis žurnalistų.

Tačiau esama duomenų ir ne iš gandų sferos. 1991 m. J. Norman, pakviesta į Šlėzvigo-Holšteino muzikos festivalį Šiaurės Vokietijoje (jame tada koncertavo ir keletas muzikos kolektyvų iš Lietuvos), faksu atsiuntė rengėjams 50 jos kategoriškų reikalavimų katalogą - kokiais automobiliais ji turi būti vežiojama ir kokia lova turi būti jos viešbučio kambaryje (beje, daugelio šalių impresarijai seniai žino, kad ši dainininkė nekenčia oro kondicionierių, pripažįsta tik tą patalynę, kurią visada vežiojasi pati bijodama alergijos, priima tik keleto retų veislių rožių puokštes), kokiomis kosmetikos priemonėmis turi būti suvilgytas kilimas ir t.t.

Dabar solistė koncertuose dažniausiai atlieka gospelus - JAV juodaodžių giedamas melodijas evangelijų tekstais. Scenoje kartu su ja būna 12 žmonių choras, bigbendas, styginių kvartetas ir, žinoma, jos pianistas. Trys nedidelės kėdutės pastatomos taip, kad dainininkė galėtų, kol groja tik jos partneriai, tai vienur, tai kitur šiek tiek pailsėti. Didžiuliuose ekranuose abipus estrados žiūrovai mato solistės veidą - spindinčias tamsias akis, baltutėlius dantis, kerinčią šypseną, unikalius auskarus, kuriuos moteris, vykstant koncertui, kartais (kol televizijos kameros nukreiptos ne į ją) pakeičia.

Kai koncertai vyksta labai didelėje salėje, pasibaigus programai rengėjai kokius 300 asmenų iš publikos (aišku, ne eilinius žmogelius) pakviečia į priėmimą. Dainininkės tenka ilgokai palaukti. Ji ateina persirengusi, vienam vieninteliam žmogui duo- da autografą ir... po keliolikos sekundžių paslaptingai šypsodamasi atsisveikina.

J. Norman - ne jauniausia žvaigždė (ji gimė 1945 m. rugsėjo 15 d.), todėl jos garbintojai, prasidėjus XXI amžiui, ypač veržiasi į jos "gyvus" pasirodymus. Kas gali pasakyti, kiek jų dar įvyks? Klausytis, pavyzdžiui, džiazo karaliaus E. ("Duke") Ellingtono "Sacred Songs" ("Šventųjų giesmių") ateina ir tie, kurie mieliau klausytųsi G. Bizet, G. Verdi, R. Wagnerio ir R. Strausso operų arijų, kurios taip puikiai dainuotų garsiausiuose pasaulio teatruose. Šis repertuaras įrašytas į plokšteles geriausiais J. Norman karjeros metais.

Galima įsigyti ir plokštelių, kuriose įrašytas R. Reagano, vėliau ir B. Clintono inauguracijos metu ant Kapitolijaus laiptų, taip pat per Atlantos olimpinių žaidynių atidarymą (1996 m.) jos sugiedotas JAV himnas, 1989 m. Paryžiuje per 200-ąsias Prancūzijos revoliucijos metines atlikta "Marselietė" ir daug kas kita. Svarbu įsidėmėti, kad pigių šios dainininkės įdainuotų įrašų niekur neaptiksi.

Kaip apibendrinti pasakojimą apie Jessye Norman - parašyti, kad ji fenomenali, bet įnoringa dainininkė? Tačiau deivė (o ją kai kurie kritikai būtent taip ir vadina) negali būti tokia kaip visos. Ji dainuoja kitaip, jos charakteris unikalus, savo išore ji labai skiriasi nuo daugybės savo kolegių. Taigi daugeliu požiūrių ji - ypatingas atvejis.