Dailė

Nežemiški dirvonai

Henriko Čerapo tapybos paroda galerijoje "O 11"

Rita Mikučionytė

iliustracija
"Galvos". 2002 m.
S. Jakubausko nuotr.

Iki liepos 7 d. Vilniaus galerijoje "O 11" veikia Henriko Čerapo tapybos paroda "Dirvonai". Ekspozicija negausi - penki 1993-2002 m. sukurti darbai, beveik abstrakcijos, nors ir turinčios nuorodų į natūrą. Tarp eksponuojamų "dirvonų" - "Dirvono su šungrybiais" (1995), "Juodo dirvono Papilėje" (1993-1994), "Dirvono su šuliniu" (1994) - įsiterpia abstrakčia sankloda artimas "Gelžkelis Papilėje" (1997) ir kur kas konkretesnės "Galvos" (2002) - keturios tamsios "kaukolės" šviesiame "lango" rėme (galbūt ryški motyvo kaita žymi naują kūrybos etapą?). H. Čerapo darbus laikydami viena iš lietuviškojo neoekspresionizmo apraiškų, daugiausia dėmesio skiriame spalvos, potėpio, paviršiaus aptarimui. Ir šįkart dominuoja tamsus monochrominis koloritas su daugybe juosvų, rusvų, pilkšvų, ochrinių atspalvių, kontrastuojantis su drobės galuose paliktais neužtapytais plotais, siaurais nuvarvėjusių dažų pakraščiais. Potėpiai ryškūs, gestiški, kai kur net kaligrafiški. Paveikslų paviršius faktūriškas, dengtas energingų potėpių lava, slenkančia dažų mase.

Pritarsiu dailėtyrininkėms, ku- rios gerokai anksčiau pažymėjo, jog H. Čerapo "kūrinių nuotaika kontempliatyvi ir sunkiai verbalizuojama" (Rasa Andriušytė), jog jis "narsto egzistencinius dalykus" (Birutė Pankūnaitė). Kalbant apie anapusybės matmenį H. Čerapo kūryboje, šiandien tenka atsiriboti nuo gan išsamiai įvairiuose diskursuose aptartų grupės "Angis" (autorius yra jos narys) aspiracijų (2000 m. "Angies" gyvavimo dešimtmečiui skirta paroda Kauno paveikslų galerijoje, mano manymu, tik pabrėžė vis stiprėjantį kiekvieno jos nario kūrybos individualumą, bendrų parodų idėjos niveliaciją, kai kurių vidutinio (?) amžiaus tapytojų kūrybinę krizę ir pan.) ir palyginimų su Jono Gasiūno, Vytauto Dubausko ta- pyba, nors egzistencinių bendrumų - meno, gimusio iš kančios, romantinės menininko savivokos - matyt, neišvengsime.

Pirmapradis "dirvonų" motyvo dualizmas, susiejantis gyvenimą ir mirtį, įvaizdžių simboliškumas, galų gale svaigulio efektas keičiant įprastą žiūros tašką, manau, sieja H. Čerapo kūrybą net su viduramžiais, kurie mums atrodo viena iracionaliausių epochų. Žemė kaip gelmė, iš kurios atsiranda visa, kas gyva, yra ir kapas, į kurį viskas sugrįžta. Šungrybiai asocijuojasi su nuodais, primena Castanedą ir kriminalines kronikas. (Beje, elementariausiame simbolių žodyne, kuris kartais panašus į populiarųjį būrimo kortomis pradžiamokslį, rasime paaiškinimus, jog suarta dirva simbolizuoja moters įsčias, nesuarta - Marijos skaistybę, o grybas - ilgo gyvenimo simbolis.) Šulinys - tai paslapties gelmė ir paslėpti šaltiniai, tai ezoterinis pažinimas arba nusileidimas į pasąmonės sferas. Kaukolė - laikinumo simbolis, materialus dvasios "indas". Autorius, tapydamas šiuos daugiaprasmius objektus, dažnai keičia kasdienį jų matymo tašką: tai, ką matome iš viršaus, paveiksle iškyla prieš akis, t.y. horizontalus būvis keičiamas vertikaliu, pagrindas po kojomis susvyruoja, ir veidu - į dirvoną arba ant bėgių. Be to, įtariu, kad autorius, tapydamas, o vėliau kabindamas paveikslą, dažnai jį apsuka - tai rodo nuvarvėjusių dažų kryptys. Visa tai liudija, jog H. Čerapą domina būvių kaita, kuri dažniausiai ir yra anapusinė.

Kiti pasikartojantys - geležinkelio, Papilės - motyvai sietini su menininko vaikystės išgyvenimais. Papilė, gimtasis miestas, - tai geležinkelio atšakos Šiauliai-Mažeikiai tarpstotė (beje, čia stovi Vinco Grybo paminklas Simonui Daukantui). Neišvengiamai prisimenu garvežiukus Chirico tapyboje, Freudo psichoanalizę. Per paranojinius motyvus brendama į pasąmonę. Palyginimas su "metafizine" tapyba tik išgrynina H. Čerapo darbų egzistencinę struktūrą.

Dailininko tapybos intuityvizmas, kurį įprasmina ir potėpio kaligrafiškumas, ir darbų "neužbaigtumas", mano manymu, dar sietinas su Rytų kultūrų įtaka abstrakčiajam ekspresionizmui. Akivaizdu, jog autoriui ypač svarbu procesas. Įvardyta laiko koordinatė čia pat tarsi ištirpsta amžinybėje, o apmąstymai apie tęstinumą pabrėžia meditatyvų darbų charakterį.

Šios trumpos paralelės su viduramžiais, "metafizine" tapyba, Rytais, manau, iš dalies paaiškina agrarinės kultūros pėdsakų H. Čerapo kūryboje nežemiškumą.