Padėjėjas, kuris verčia mane tapyti

Jurga Barilaitė. Videoinstaliacija „Mažasis Chose ir kitos istorijos“

Vos tik užėję į „Vartų“ galeriją, pateksite į Jurgos Barilaitės naują videoinstaliaciją. Pirma, ką reikia padaryti, tai tiesiu taikymu eiti prie ausinių ir išklausyti istoriją. Visa tai, ką matote, atsirado iš žodžių – iš istorijos, atsitikusios seniai seniai, kažkada Sevilijoje, atkeliavusios per priežodžius, lyg rašalas įsigėrusios į menininkės gyvenimą ir galų gale virtusios kūriniu. Norėčiau tą istoriją nutylėti, kad neatimčiau iš Jūsų malonumo, bet tada negalėčiau kalbėti apie kūrinį.

Prieš ausines yra tik dangus, kartkartėmis šmėsteli pasakotojos kakta. Žiūrovas tarsi paguldomas į vaikišką vežimėlį su vaizdu į debesis. Lengvai supant, šnabždančiu balsu pradedama istorija apie Chose – tą mistinį personažą, kuris verčia Barilaitę kurti.

Chose atsirado iš paauglystėje perskaitytos knygos apie žymų tapytoją Diego Velasquesą. Chose tarnavo Diegui – plaudavo jo teptukus, ruošdavo drobes ir buvo visada šalia. Padėjėjas, palydovas ir draugas. Kai knygos autorė užbaigė knygą tapytojo mirtimi, ji pamiršo Chose. Todėl nenumarintas Chose atėjo teptukų plauti pas Barilaitę. Atsiradus pagalbiniams darbams buvo šaukiamas jo vardas. Jis tapo nematomu gelbėtoju ir alibi. Chose dabar kiekvieną dieną gyveno kartu su menininke, tapo jos dalimi, maža to, pradėjo reikalauti: nuotykių ir meno. Tarnas tapo ponu. Čia prisiminiau Soreno Kierkegaardo pono ir tarno situacijos aiškinimą, kur galią iš tiesų turi tarnas, nes ponas yra priklausomas nuo paslaugų ir todėl virsta neįgaliu. Panašu, kad įnoringo pono Chose valia Jurga įgavo galią kurti ir tapo už jį stipresnė.

Mažasis Chose yra lyg „vyriškojo genijaus“ mūzos pusbrolis, jis terorizuoja menininkę reikalaudamas meno. Mūza dažnai būna ir idealizuota mylimoji, tuo tarpu Chose stiprybė – ne meilės ar aistros pažadas, Chose įtaka daugiau sadistinė – jis yra talento įgaliotinis, reikalaujantis savo duoklės. Ir išvaizda jis nepanašus į pakylėtas mūzas: Chose dėvi sportines kelnes, raudonus marškinėlius ir kepurę su snapeliu. Jis žemas ir drūtas. Reketininkas šantažistas, geriausiai iš visų žinantis savo antrininkės silpnybes. Su matomu Chose pavidalu menininkė susidūrė kelte – tranzitinėje erdvėje tarp laiko ir miestų. Tarp Talino ir Helsinkio, kai buvo daug geriama, mažai miegama. Kai buvo labai blogai. Kelto tualete Chose atsiskyrė nuo jos, kad taptų kūnu (vaizdiniu) ir būtų dar įtakingesnis.

Už tai, kad Chose nepalieka menininkės ramybėje, Barilaitė ėmė jam ir atkeršijo – sukūrė darbą, demaskuojantį patį Chose. Įvykdė jo valią, bet kartu ištempė šantažuotoją į viešumą, įvaizdindama savo kankintoją. Kitose dviejose projekcijose matome žmogystą juodais drabužiais. Tai pati menininkė, užsimaskavusi, kad atidengtų Chose. Užsimovusi kaukę, kur matyti tik akys ir burna – tokia, kokias dėvi nusikaltėliai, ir panaši į tą, kurias užsimaukšlindavo budeliai. Per kaukę nebematome jos veido, tačiau atsidengia naujas veidas, žymintis išstumtą, nužudytą jos pačios dalį. Kaukėta žmogysta elgiasi agresyviai – grasindama mojuoja kumščiais net pasišokėdama, nervingais judesiais augina nerimą arba įžūliai stovi ir arogantiškai žvelgia iš aukšto. Kamerai priartėjus, veide regimas siaubas ir gailesčio prašymas. Gal tuo metu Chose virsta Jurga (?). Virsmo versiją sustiprina ir Alfredo Hitchcocko išrastas montažo triukas – nukėlimas į kitą erdvę per personažo akies vyzdį. Akies gelmėje vėl atsigauna grasinantis Chose.

Kita projekcija – mažutė, nukreipta nuo lubų į dėžę. Čia Chose dar mažas, dydžio sulig žiurke ir judesiai nervingi kaip parazito. Jis – ta įkyri mintis, kuri įsiūbuoja nerimą ir kaltę. Tokio dydžio jis laisvai gali pasislėpti striukės kišenėje ar užlįsti už megztinio. Jis bjauriai per mažas, kad drausmindami pažvelgtume jam į veidą. Dėžėje jis ruošia drobę. Keturpėsčias juodą kvadratą valo iki baltumo. Geriau įsižiūrėjus galima pamatyti, kad judesiai rodomi atbulai. Juodas dažas nudengiamas. Atrodo, kad vyksta išsivalymo aktas, grįžimas į pradžią – ten, kur kažkas svarbaus buvo nepadaryta. Chose, pasirodo, valdo ir laiką – geba sugrąžinti į nemalonius momentus. Atsidūręs ant užjuodintos drobės Chose vėl supyksta ir visu kūnu reiškia nepasitenkinimą.

Eksponuojamas dar vienas videodarbas „Tylutis“ yra tarsi atskiras, bet vidine sąranga artimas Chose istorijai. Filmuota miške. Pirma išgirstame paukštelį, tada kamera ima ieškoti medžiuose garso savininko. Akimis plaukiame tarp lapų ir šakų taip tapybiškai ir laisvai, kaip galėjo būti tik pačioje videomeno pradžioje. Mes įtikime, kad kažkur ten yra paukštis, kurį tuoj tuoj pamatysime. Jis lygiai taip pat egzistuoja ir kartu nėra regimas, kaip ir Chose.

Tai, kaip Barilaitė sau leidžia filmuoti debesis ir medžius įdėmiu ir besimėgaujančiu tapytojo žvilgsniu, išduoda ją esant pirmiausia tapytoja. Be to, vargu ar Chose istorija būtų atsiradusi be susižavėjimo Velasquesu, kuris keliais potėpiais gali pasakyti tiek daug. Iš meistro paveldėjusi padėjėją Barilaitė sugebėjo į taupius vaizdinius sudėti kūrinio priežastį (tapybos ilgesys, kaip reikalavimas), kūrinio procesą (kova su Chose, kaip varomoji jėga) ir rezultatą (pats kūrinys, kaip istorija, kuri padeda augti ir keičia).

Man belieka keli klausimai: ar kas nors nužudys Chose? Ir kas jam atsitiks po to, kai Barilaitė su juo šitaip pasielgė?