Pasirodymai

Sigita Maslauskaitė. „Šv. Jono Krikštytojo galva“. 1997 m.

Geros parodos mane visada džiugina – tai puiki galimybė pasitikrinti, pažvelgti į kūrybą per kito menininko prizmę. Pastaruoju metu kiek nutolau nuo tapybos, bet jos ilgiuosi... Ir man labai pasisekė, kai po nusivylimo tapybos trienale, lyg ir žadėjusios tapti švente, bet palikusios tik nepasitenkinimo kartėlį, atsidūriau Palangoje ir buvau pakviesta į Sigitos Maslauskaitės tapybos parodą „Pasirodymai“ Antano Mončio muziejuje.

Šios parodos laukiau, nes Sigutės darbai, matyti pleneruose, kur kartu dirbom, parodose, kur jiems dažnai trūko erdvės ar tinkamo apšvietimo, intrigavo, bet nenorėjo atsiskleisti, taip ir likdami neperprastais slėpiniais. Norint tinkamai įvertinti kai kurių dailininkų darbus, kartais būtina pamatyti juos „vienoj krūvoj“, bendrame kontekste. Nors A. Mončio galerija nėra pati tinkamiausia erdvė didelio formato tapybai, meistriškai architektės Gražinos Pajarskaitės išeksponuoti darbai prislopintoje šviesoje suskambo visai kitaip.

Tada labai nustebau sužinojusi, kad toks apšvietimas architektės sugalvotas tyčia – na, mes įpratę žiūrėti tapybos darbus jeigu ne dienos šviesoj, tai bent jau prie visų įjungtų lempų.

Tik dabar, jau grįžusi į Vilnių, prisimindama parodos įspūdį, susiejau paslaptingą Sigutės darbų kolorito virpėjimą su barokine tapyba, o kai kurių paveikslų vaizdų „pasirodymus“ („Šv. Jurgis“, „Biblinis motyvas“, „Klūpanti figūra“, „Nešantis per upę“...) – su jos krikščioniškosios ikonografijos studijomis (didžioji parodoje eksponuojamų paveikslų dalis nutapyta 2001–2005 m., kai Vilniaus dailės akademijoje rašė daktaro disertaciją šv. Kazimiero kulto tema).

Kūrybos procesas yra paslaptis ne tik žiūrovui, bandančiam iššifruoti menininko kodus, bet ir pačiam kūrėjui, mėginančiam, pasigavus žodį ar garsą, neapčiuopiamą idėją įkūnyti į medžiagą, paversti ją atpažįstamu ženklu; tam tikras metafizinis veiksmas, kai kovoje su besipriešinančia materija ši galiausiai prabyla atskleisdama pavidalus, kurių niekad pats nebūtum atradęs ar išmąstęs: menininkas procese dalyvauja tik kaip tarpininkas, per kurį tai ateina, kad būtų atpažinta (tarpininko padėtį pripažįstantis dailininkas dažnai pamiršta, kad taisyklės reikalauja darbus pasirašyti). Būtent tokį kūrinio ir kūrėjo santykį labai taikliai nusako Sigitos parodos pavadinimas „Pasirodymai“. Pati dailininkė prisipažįsta niekad nežinanti, kokį pavidalą įgaus baigta forma: virs „Gėle“ ar „Šv. Jono Krikštytojo galva“, „Lietumi“, „Moline liepsna“ ar „Antropomorfiniu peizažu“...

Antropomorfiniais galima vadinti visus Sigutės paveikslus. Tapybos procese jie kaip mėsa apauga riebiais, ekspresyviais potėpiais, virsdami ne daiktais (paprastai apie paveikslą kalbama kaip apie prekę, geriausiu atveju, meninį produktą), bet keistomis, aistros, vidinės energijos ir žmogiškų bruožų turinčiomis būtybėmis: jos alsuoja, markstosi, kužda, dūsta gan ankštoje galerijos erdvėje, bando pasislėpti, kompleksuoja, aikštingai grumiasi dėl erdvės... – yra gyvi. Galimas daiktas, kad tai tik mano subjektyvios impresijos, kylančios iš asmeninio patyrimo ir polinkio mitologizuoti, bet, man atrodo, būtent emocinis išgyvenimas, kurį žiūrovas patiria akistatoje su paveikslu, ir yra tas svarbiausias aspektas, leidžiantis kalbėti apie tapybą, išeinančią už netikslaus, paviršutiniško apibrėžimo „tapyba – tai yra aliejus ant drobės“ ribų.

Buvau tarp tų menininkų, kuriems tradicinės tapybos apdaras atrodė per ankštas, o minėtas apibrėžimas neįtikino; tarp tų, kurie skausmingai ieškojo savo meninės tapatybės, bandydami praplėsti tapybos ribas, paneigti konservatyvią jos prigimtį, atsisakydami aliejaus, pjaustydami, degindami ir kitokiais būdais naikindami drobę... Turiu pripažinti, kad tie eksperimentai, nors ir nebuvo visai bergždi, pasiteisino tik iš dalies ir, susidūrus su tam tikromis ekonominėmis ir technologinėmis problemomis, galiausiai nusilpo.

Šių nelabai vykusių revoliucijų kontekste žaviuosi Sigutės nuoseklumu konstruojant savo meninę poziciją, neišsižadant lietuviškos tapybos tradicijos. Pirmuose „poakademiniuose“ darbuose atpažįstamos netiesioginės sąsajos su Antano Gudaičio tapyba („Antropomorfinė būtybė“), neakivaizdi, bet vis dėlto juntama Ričardo Vaitiekūno įtaka tapo jos atspirties tašku, neabejotina vertybe, nūdienos „žaidime be taisyklių“ padedančia nesiblaškant ieškoti savos meninės tiesos, idealios formos, kurios nereiktų gražinti apkaišant gėlėmis ar apstatant žvakėmis, dailinti poetiniais pavadinimais; kuri kalbėtų savo pačios plastine kalba.

Sigitos Maslauskaitės paroda man pasirodė labai vientisa savo turiniu ir forma, tai tiesiog gera tapyba su energetiniu užtaisu, kuri, kaip ir geras tekstas, veikia sąmonę keliais lygiais: asociatyviniu, intelektualiniu, emociniu, estetiniu. Ir turi dar vieną retą, mano galva, svarbiausią bruožą – „šviesų dugną“.