Ar tu tai matei?

Kristina Norvilaitė. „Ar tu tai matei?“

Vilnietės grafikės Kristinos Norvilaitės personalinė linoraižinių paroda „Ar tu tai matei?“, keliaujanti maršrutu Vilnius – Šiauliai – Klaipėda, gegužės 12 – birželio 7 d. eksponuojama „Klaipėdos galerijoje“. Autorė parodos pavadinimu žiūrovą provokuoja aktyviam veiksmui, įtraukdama jį į savotišką žaidimą.

Paprastam žiūrovui Kristinos Norvilaitės vizitine kortele galėtų tapti sakinys „menininkė linoraižinį spaudžia ne ant popieriaus, o ant lentų“ (prisiminkite ne vienoje bendroje parodoje regėtus jos „medinius paveikslus“), tačiau paskutinis pasimatymas su autore parodoje „Estampas ’06“ (erdvėje kabančios drobės ir per dvi galerijos sales nusidriekusios „Atsargos žiemai“ – linoraižiniu dekoruotų stiklainių virtinė), įvertintas vienu iš penkių parodoje skirtų diplomų už įdomiausias praėjusių metų Lietuvos grafikų „kūrybines ataskaitas“, rodo, kad sunku šios menininkės darbus apibūdinti vienu sakiniu. Parodoje „Ar tu tai matei?“ grafikė pristato linoraižinius, spaustus ant kartono.

„Ar tu tai matei?“, – klausia K. Norvilaitė, o žiūrovas, žvelgdamas į 24 stačiakampio formos darbus, ramiai apvestus rudais rėmais, jaučiasi tarsi spalvotų veidrodžių kambaryje, kur prieš atsakant į klausimą šiuose „veidrodžiuose“ reikia surasti save. Menininkė sąmoningai nusprendžia paveikslus demonstruoti tokiu pačiu pavadinimu ir užuominų nepalieka. Lieka tik klausimas, įtraukiantis žiūrovą į aktyvią sąveiką, duodantis darbo protui („ką gi tai reiškia?“) ir jausmams („jei ne suprasti, tai bent pajausti“).

Menininkė, nuo pat studijų laikų (magistro darbo tema – „Senovės baltų ženklai ir simboliai“) savo kūryboje naudojanti abstrakčius simbolius, šįkart juos suveda į sudėtingesnes struktūras – ornamentus, kurie keliauja iš vieno paveikslo į kitą keisdami konfigūraciją, spalvas, intensyvumą. Įprastą ornamento funkciją – dekoratyvumą – K. Norvilaitė puikiai išnaudoja, daugelį priversdama suabejoti, „ar tai grafika, ne tekstilė?“, bet kartu sugeba pasiekti gilesnį sluoksnį – neverbalinį liudijimą, skirtą visuminiam suvokimui, o ne žodiniam apibūdinimui.

Pastaruoju metu dažniau užsienyje parodas rengusi grafikė stebina kiek neįprastu lietuvių akiai raudonos spalvos dominavimu darbuose, kuris vis dėlto sušvelnintas balta, juoda, auksine. Nors ir „prigesinta“, raudona palieka vietos ekspozicijos apibūdinimui žodžiu „ryšku“ ir netikėtai atskleidžia šios spalvos įvairovę ir galimų derinių gausybę.

K. Norvilaitė, provokuojanti žiūrovą panirti į ryškiaspalvį, turtingą faktūrų ir užkoduotų ženklų pasaulį, pabaigoje pateikia paskutinį siurprizą: jei kelionę paveikslais pradėsi iš naujo, rizikuoji pajusti, kad dar nė karto nėjai šiuo keliu – dėmesį trauks kiti darbo elementai, simboliai, spalvos, jų deriniai. Panašu, kad autorė išmano ornamento daugiasluoksniškumą ir klausimas „ar tu tai matei?“ iš tiesų neturi atsakymo. Nei teisingo, nei neteisingo. Jis tėra pretekstas stebėti ir pasinerti į alcheminį autoriaus ir žiūrovo bendravimo procesą.