Aplenkiant save

„Aš ir tu, ir kiti“

Mirandos July filmas „Aš ir tu, ir kiti“ („Me and You and Everyone we Know“, JAV, 2006) iš tų, kuriuos mėgsta ir žiūrovai, ir kritikai. Kanų kino festivalyje jis apdovanotas geriausiam debiutiniam filmui skiriama „Auksine kamera“ ir kritikų prizu, Sandanso festivalyje – Specialiuoju žiuri prizu, pelnė San Francisko festivalio žiūrovų prizą bei Filadelfijos ir Stokholmo festivalių prizus už geriausią debiutą. Būrelį „pavažiavusių“ filmo herojų – menininkę (ją vaidina pati filmo autorė), batų pardavėją, tris paauglius ir du mažus berniukus sujungia meilės paieškos. Kiekvienas filmo personažas jos ieško savaip. Vaikai išgyvena suaugusiųjų dilemas, o vyresnieji sužino, ką reiškia vienatvė… internete. Mirandos July filme kasdienybė tampa iššūkiu, o paprasti personažai atskleidžia savo unikalumą, jie dalijasi su žiūrovais slapčiausiais jausmais, yra veikiami paslaptingų impulsų ir kančių. Pateikiame sutrumpintą pokalbį su staiga garsia kino režisiere tapusia amerikiečių videomenininke Miranda July.

Kaip gimė filmo sumanymas?

Mane įkvėpė ilgesys, kurį patyriau būdama vaikas. Tai – ateities, staiga gyvenime atsirasiančios ir viską pakeisiančios magijos ilgesys. Veikė ir tai, kaip tas ilgesys keitėsi man bręstant. Ilgesys tapo ne toks bailus, ne toks didelis, tačiau vilties nesumažėjo.

Dirbote su įvairiomis meninės išraiškos priemonėmis. Kaip jos paveikė Jūsų režisūros būdą?

Man egzistuoja tik vienas pasisakymo būdas ir tik vienas vidinis balsas. Įvairios strategijos – performansai, apsakymai, radijo pjesės, filmai – perteikia būtent to balso pokalbius su skirtingomis mano asmenybės dalimis. Viena mano dalis dievina technikos naujienas, todėl esu pasirengusi skirti mėnesių mėnesius, kad atrasčiau naujus videoįrašo panaudojimo scenoje būdus. Tačiau kitai mano asmenybės daliai tai nuobodu, nes ji paprasčiausiai nori būti scenoje. Kita vertus, esu nedrąsi ir noriu tik rašyti apsakymus savo kambaryje bei išvengti būtinybės bendrauti su kitais. Ta mano dalis, kuri kuria filmus, turi didingų planų ir nori kalbėti su visu pasauliu.

Ar prie filmo gimimo prisidėjo bendradarbiavimas su Sandanso institutu? Ar tai buvo vertinga patirtis pradedančiajai režisierei?

2003-iųjų pradžioje dalyvavau instituto surengtose scenaristų kūrybinėse dirbtuvėse. Prieš tai niekam nebuvau rodžiusi scenarijaus, tad svarbus įvykis man buvo vien tai, kad išgirdau garsiai tariamus savo personažų vardus. Per mėnesį trukusias dirbtuves turėjau galimybę nufilmuoti pirmas septynias scenarijaus scenas. Labai svarbi patirtis buvo filmo „iškėlimas“ iš mano vidinio pasaulio ir suvokimas, kiek daug turėsiu dirbti, kad svajonė taptų tikrove. Vertinga ir tai, kad dirbtuvės leido suvokti visą sau iškelto uždavinio sudėtingumą. Prieš imdamasi darbo buvau jam visiškai pasirengusi.

Kuo skiriasi scenaristo, aktoriaus ir režisieriaus vaidmenys? Kuris iš jų įdomiausias?

Man rašymas turi daug ką bendra su aktoryste. Rašydama vaidinu visus vaidmenis, garsiai skaitau dialogus, galvoju apie mimiką ir paskui visa tai perkeliu į popierių. Dar prieš atsidurdama filmavimo aikštelėje turiu visą scenarijų galvoje, lyg pati vaidinčiau kiekvieną vaidmenį. Scenarijaus rašymo procesas man yra labai intuityvus ir vienišas. Kai režisuoju, staiga pradeda stigti kitų. Būdama režisierė stengiuosi, kad mano bendradarbiai jaustųsi taip pat laisvai, kaip aš jaučiausi rašydama savo kambaryje. Taip dirbti yra sunkiau, tačiau tada mūsų bendras darbas įgyja prasmės.

Kaip sekėsi dirbti su vaikais?

Puikiai! Manau, kad jie padeda surasti neliestas savo meilės ir švelnumo atsargas. Robį suvaidinęs Brandonas buvo pirmas vaikas, siekęs to vaidmens. Personažui – septyneri, o mes ieškojome devynmečio, kuris atrodytų kaip septynerių. Į atrankos kambarį įėjo penkiametis. Net nežinojau, ar jis moka skaityti. Paprašiau jo truputį paimprovizuoti, tada jis atsisuko į mus ir paklausė: „Kada turiu pasakyti sakinį apie krūvelę?“ Paaiškėjo, kad kiekvieną sakinį jis moka atmintinai. Galėjome iškart filmuoti tą mažą genijų. Bandėme ieškoti vyresnio, bet kol susirengėme, Brandonui sukako šešeri. Labai norėjau, kad jis vaidintų.

Milesą Thompsoną suradome paskutinę akimirką. Jis – vienas tų, kuriuos pasikvietėme iš Niujorko. Ieškojau berniuko, neturinčio jokių mačo bruožų. Milesas būtent toks. Jo nepaprastai turtingas vidus, jis tiesiog yra visai kito lygio. Buvo nuostabu su juo dirbti, nes aktorystė jam – tik vienas iš milijono dalykų, kuriais jis žavisi. Jam labai patiko eksperimentai, mokymasis iš jų. Tai labai reta kino pramonėje, kuri orientuojasi tik į tikslų siekimą.

Silviją suvaidino Carlie Westerman. Jos neišstums iš vėžių net didžiausias stresas. Kartais ji švelniai nurodinėjo man ir operatoriui Chuy Chavezui. Greičiausiai visi supratome, kad bendraujame su tikra žvaigžde, ir buvo sunku nepritarti net keisčiausiems tos bebaimės dešimtmetės sumanymams.

Ar sudėtinga buvo vadovauti vaikams, kai jie vaidino suaugusiųjų situacijas?

Kai Milesas, Natasha ir Najarra vaidino sceną Piterio miegamajame, jie staiga tapo viena grupe, ir aš pasijutau visiškai nereikšminga. Tai sunki scena, jos tema – subtili, tačiau iš tikrųjų tą dieną manęs nelabai reikėjo. Buvau kaip ta nemaloni mama, kuri gėdija mus, norėdama suprasti mūsų pasaulį. Jie turėjo savo ritmą, buvo nepaprastai rimti ir susikaustę. Būtent to man ir reikėjo, kad parodyčiau tarp jų vykstantį erotinį ritualą.

Papasakokite apie filmo garso ir muzikos takelį, kaip tai padėjo siekti numatomo efekto?

Didžioji dalis muzikos gimė naudojant „demokratiškus instrumentus“. Taip juos vadina kompozitorius Mike’as Andrewsas. Tai instrumentai, kuriais gali groti kiekvienas: įvairūs sintezatoriai, elektroniniai būgnai. Emocijų kupina muzika, atliekama tais šaltais instrumentais, gerai atspindi filmo pobūdį, perteikia jo nuoširdumą ir kartu nesukelia saldaus sentimentalumo efekto.

Tai labai asmeniškas filmas. Ar Jums svarbu pačiai atsispindėti savo kūriniuose?

Kiekvieną dieną jaučiu poreikį kurti, išnaudoti įvairiausius meninio pasisakymo būdus. Darau tai, nes žaviuosi žmonėmis ir jų gyvenimu, bet kartu noriu pasiduoti laiko tėkmei kuo priimtinesniu būdu. Sąmoningai nesistengiu, kad mano kūriniai būtų asmeniški. Kartais net esu tikra, kad parašiau sceną, kuri neturi su manim nieko bendra, bet būtent tos scenos mane vėliau labiausiai pritrenkia. Pastebėjau, kad jas rašydama aplenkiu save šviesmečiais ir bėgu sau iš paskos.

Pagal reklaminę medžiagą parengė Kora Ročkienė