Teatras

„Naujasis Baltijos šokis“ dar nesibaigė

Prancūzų trupės „Käfig“ spektaklis „Dykynė“

Rūta Šalnaitė

iliustracija
„Dykynė“
M. Calvaca nuotr.

Tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ dar nesibaigė. Paskutinis jo akordas – gegužės 31 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyksiantis prancūzų trupės „Käfig“ spektaklis „Dykynė“. Spektaklio išskirtinumas iš kitų NBŠ spektaklių – hiphopo ir cirko elementų dominavimas scenoje.

Hiphopas – vienas iš gatvės šokio stilių, gana greitai persikėlęs nuo gatvės grindinio į teatro sceną. Kai hiphopas atsirado, jis dar neturėjo savo pavadinimo. Jo istorija prasidėjo pačioje 7-ojo dešimtmečio pabaigoje Niujorko juodukų rajone – Pietų Bronkse. Tuomet diskotekų vedėjo Kulo Herko siūlymu stilius pavadintas „b-boys“ („break boys“ trumpinys). Rūsiuose ir apleistuose namuose rinkdavosi jaunimas ir klausėsi savo pamėgtos muzikos. Vis labiau populiarėjo šokis, tuomet vadinamas „breakdance“, sutrumpintai – „breiku“. Jau 1972 m. juodųjų rajonuose breiko grupuotės dalijosi miesto teritorijas ir šoko sankryžose. Tai buvo savotiška varžybų forma, kai priešininkas buvo nugalimas šokio technika.

Su hiphopu populiarėjo grafitai, nes pirmieji ant sienų savo pravardes ėmė žymėti breikeriai. Tokios žymės vadintos „tagais“. Tačiau labiausiai hiphopą į priekį stumtelėjo repas, kurį iš gimtosios Jamaikos atsivežė jau minėtas Kulas Herkas, breiko metu pradėjęs per mikrofoną kalbėtis su šokančia minia.

Aštuntojo dešimtmečio viduryje DJ Afrika Bambaataa naujajam šokio ir muzikos stiliui pasiūlė hiphopo pavadinimą, kuris apėmė ne tik šiuos du pradus, bet ir gyvenimo stilių bei ideologiją. Taip siekta ugdyti nacionalinį juodaodžių išdidumą, atriboti juos nuo agresijos, nusikalstamumo ir narkotikų. Aštuntojo dešimtmečio antroje pusėje hiphopas jau buvo daugelio JAV spalvotųjų pamėgta saviraiškos forma, įtraukusi vis daugiau ir baltųjų jaunuolių. Tai buvo rases, socialines klases ir skirtingo ekonominio pragyvenimo grupes jungiantis stilius, miesto stilius. Jis plito ir kituose žemynuose, buvo vis labiau komercializuojamas.

Didžioji Britanija pirmoji užkėlė hiphopą į sceną. „Union Dance“ trupė tapo viena garsiausių hiphopo ir breiko stiliaus šokio atlikėjų. Niujorkietis choreografas, „klubų vaikis“ Dougas Elkinsas kūrė jiems spektaklius, patraukusius daugelio scenos vadybininkų dėmesį. Britų pavyzdžiu greitai pasekė ir prancūzai, galintys pasigirti elitiniu hiphopo šokio teatru „Aktuel Force“. Popkultūra ėmė brautis į šiuolaikinio šokio sceną. Donaldas Hutera, britų šokio žurnalistas, XX a. pabaigos hiphopą pavadino „galinga bebalsės bendruomenės kultūra“. Hiphopo jungimasis su kitais gatvės šokio stiliais, džiazu, šiuolaikiniu šokiu ir teatru sukūrė visiškai naują sceninio šokio abėcėlę, kurią gali pažinti ir pamėgti kiekvienas – ir nuolatiniai teatro gerbėjai, ir teatro nemėgėjai.

NBŠ festivaliuose jau matėme kelių gatvės šokį savo kūryboje naudojančių trupių spektaklius: 1998 m. hiphopo trupė „Aktuel Force“ parodė spektaklį „Evoliucija“, 2001 m. britų šiuolaikinio šokio trupė „CanDoCo“ – D. Elkinso kompoziciją „Sunbyrne“, 2004 m. Robertas Hyltonas, savąjį stilių, jungiantį hiphopą ir džiazo šokį, įvardijęs „Urban Classicism“, rodė spektaklį „Eilėraščio posmas“.

Dabar turime galimybę susitikti su vienu populiariausių sceninio hiphopo kūrėju, Prancūzijoje dirbančiu berberų kilmės choreografu Mouradu Merzoukiu. Nuo septynerių metų amžiaus jis mokėsi cirko ir karo menų, penkiolikos atrado hiphopą, atvedusį jį į šokio pasaulį. Netrukus M. Merzoukis nutarė profesionaliai užsiimti hiphopu ir jį tobulinti. Tam jis nesidrovėjo pasinaudoti choreografine įvairių šokio kūrėjų, pavyzdžiui, Josefo Nadjo, kalba. Žavėdamasis teatru ir cirku, jis sukūrė savitą žanrą, kurio centru tapo hiphopas, nepraradęs savo miestietiško identiteto, tačiau jau nutolęs nuo grynojo gatvės šokio. 1996 m., norėdamas toliau tobulėti ir perteikti žiūrovams savo paties išgyvenimus ir jausmus, M. Merzoukis nutarė įkurti trupę „Käfig“ (vokiečių ir arabų kalbomis tai reiškia „narvas“).

Trupė kuria įvairius kūrinius, intensyviai gastroliuoja ir dalyvauja įvairiuose meno ir socialinio gyvenimo renginiuose. Dabar tai viena žinomiausių prancūzų hiphopo trupių, praturtinusių šį gatvės šokio stilių naujais sceniniais, scenografiniais ir estetiniais elementais. Vengdama socialinių stereotipų, trupė ryžosi ginti šį unikalų stilių, kuris nepaneigia savo šaknų ir priverčia žiūrovus keisti į jį požiūrį.

2004 m. Wolfsburgo tarptautiniame šokio festivalyje M. Merzoukis apdovanotas Geriausio jaunojo choreografo prizu. Tais pačiais metais Prancūzijos kultūros ir komunikacijos ministras paskelbė jį Meno kavalieriumi, o 2006 m. jam buvo įteiktas „Naujo choreografijos talento“ prizas.

Apie spektaklį „Dykynė“ choreografas sako: „Nostalgija mane neša į dykynę, tą vietą, kur kiekvienas jaučiasi laisvas statyti, griauti, žaisti ir kurti. Tai virsmų, susitikimų ir gyvenimų vieta... Tai mano vaikystės žaidimų vieta. Tariamai mieste neegzistuojanti vieta man yra tarsi oro burbulas, vieta, kurioje gyvenimas sukuria savas taisykles ir kodus, vieta, kurioje viskas įmanoma. Žmonės sugriovė šią vietą ir pradėjo čia kurti efemerišką gyvenimą, tikrą, bet trapų; paskui atvyko mašinos; prasidėjo statybos; sugriuvo dykynės socialinis gyvenimas ir buvo sutrypta žolė... Nenorėjau atlikti socialinės analizės, norėjau tik parodyti, koks margas šio mikrokosmo gyvenimas...“

Spektaklio išvakarėse gegužės 30 d. M. Merzoukis vadovaus praktiniam hiphopo seminarui. Daugiau informacijos apie tai galima gauti Lietuvos šokio informacijos centre.