Tapybiškas posūkis į fotografiją

Gintautas Vaičys. „Etiudas“

Fotografija – XIX a. pradžios technikos stebuklas, pranašavęs tapybos mirtį, XX a. pabaigoje buvo neįtikėtinai pamėgtas pačių tapytojų. Tapyba dėl to turbūt nemirs, tačiau, kaip ir savo atsiradimo pradžioje, fotografija ima antrinti tapybai: anksčiau ji atkartodavo realybę, dabar padeda dailininkui išreikšti emocijas, mintis, kurias riboja kitos, jau išbandytos priemonės. Fotografijos ėmėsi Stasys Eidrigevičius, šalia tapybos fotografiją dažnai rodo Vytautas Tamoliūnas. Ši vaizduojamojo meno sritis užkariavo ir tapytoją Gintautą Vaičį.

Gintautas Vaičys – menininkas, jau 18 metų intensyviai kuriantis, dalyvavęs daugiau nei 30 grupinių, surengęs apie 16 personalinių parodų, turintis akcijų, projektų rengimo patirtį. Iki šiol buvusios menininko išraiškos priemonės – tapyba, tekstilė, objektai, videomenas. Vyraujančiomis menininko temomis galima būtų įvardyti dažniausiai per asmeninę patirtį išgyventus atminties ir ekologijos klausimus.

Savitą tapymo stilių ir temas Gintautas atrado dar studijų metais Vilniaus dailės akademijoje. Konstruktyvumas, ekspresyvių potėpių tramdymas geometrinėmis formomis, dinamiška minčių raida, uždaryta statiškoje erdvėje – tokie „sustabdyti kadrai“ fiksuojami Vaičio tapyboje ir videomene. Kad ir kokia įvairi būtų šio dailininko tapyba, objektai ar videomenas, jie visada atpažįstami.

Atpažįstamas Vaičys išlieka ir visiškai naujoje kūrybos išraiškoje – fotografijoje. Ilgą laiką konstravęs tapybą iš ekspresija užpildytų geometrizuotų figūrų, Gintautas Vaičys detalizuotą pasaulio matymą perkėlė į fotografiją. Joje taip pat fiksuojami ekspresyvūs, bet kartu ir aiškią formą turintys vaizdai.

Ši meno rūšis menininko kūryboje išties atlieka savo pirminę funkciją – fiksuoti vaizdą. Gintautas įamžina Neringos paplūdimyje stovinčias senas valteles, kurių išvaizda kasmet kinta, kol galbūt greitai visai jų ten nebeliks. Kita vertus, tai nėra vien tik dokumentinis fiksavimas. Vaičį domina medžiaga, jos faktūra, spalva. Jis tarsi su mikroskopu ieško tapybiškos kompozicijos valties paviršiuje. Menininkas kaip archeologas pastebi smulkiausias dalelytes ir meta žvilgsnį į atpleišėtą, aptrūnijusį valties plotą, liudijantį šio laivelio egzistavimo istoriją. Kaip ir tapyboje kūręs spalvų ciklais (labiausiai išplėtotas ciklas „Mėlyna“), fotografuodamas taip pat ieško vienos spalvos variacijų, kurią sukuria jūros druskų nuosėdos, rūdys, medžio įskilimai, išblukimai, dažų atsilupimai. Taip atsiranda žalia, mėlyna, raudona (oranžinė) fotografijos kompozicija. Tačiau kartu užfiksuojama ir faktūra. Tokia gyva, kad, atrodo, tuoj nutrupės sudžiūvusi jūros puta, iškris paskutiniai valtį laikantys varžtai, ranka bus galima nuvalyti byrančius dažus.

Fotografuodamas dailininkas ėmėsi metraštininko vaidmens. Istorinės atminties, ekologijos, globalinės temos Vaičiui niekada nebuvo svetimos. Fotografija šiuo atveju tik padeda realizuoti tai, ką jau kitomis išbandytomis priemonėmis dailininkas yra bandęs atlikti.

Galbūt kas nors pagalvotų – kodėl gi tapytojas nepertapo tokių žmogaus ir gamtos sukurtų kompozicijų? Tai lyg ir labiau tiktų šios profesijos atstovui. Tačiau kam tapyti tai, ką daug tobuliau gali atlikti fotografija? Juk tam ji ir buvo išrasta. Belieka tik tinkamai ja pasinaudoti. Fotoaparato akis pastebi šiek tiek kitokius, detalesnius vaizdus. Menininkui, ilgą laiką tapiusiam suskaidytus, skirtingus emocinius krūvius nešančius paveikslus, išnagrinėti objekto paviršių nėra taip sudėtinga. Jis, nors ir pakeitęs meninės išraiškos rūšį, išlieka savo stichijoje, neišduoda ir savo pagrindinių temų. Netgi priešingai – jas papildo ir sustiprina.

Tapybiškos Gintauto Vaičio reminiscencijų fotografijos – nauja menininko kūrybos sritis – atsiveria žiūrovams parodose. Viena jų veikia nuo gegužės 24 iki birželio 20 d. Šv. Jono gatvės galerijoje.