Pirmasis

Po aktoriaus ženklu

Teatriniai savaitės įvykiai sostinėje

Daiva Šabasevičienė

iliustracija
„Viskas tuštybė“
D. Matvejevo nuotr.

Epochos simbolis

Audronio Liugos aštuntus metus organizuojama „Naujosios dramos akcija“ šįmet skirta aktoriaus menui. Akcijos tema – „Aktorius yra scena“. Todėl į programą įtraukti ne vien svečiai, bet ir ryškiausi lietuvių spektakliai, jų centre – išskirtiniai aktorių Aldonos Bendoriūtės, Valentino Masalskio darbai. Na o pirmasis festivalio svečias – „Needcompany“ iš Belgijos, pristačiusi garsią aktorę Viviane De Muynck spektaklyje „Viskas tuštybė“.

Kai teatro dulkių fone vienu prožektoriumi apšviesta į žiūrovus prabilo keista būtybė, pasirodė, kad tai vyras. Net žinant, kad tai – moters vaidinamas monospektaklis, kurį laiką atrodė, kad kažkas kitas ruošia dirvą aktorės pasirodymui. Tačiau sodrus balsas vis ryškėjo, šviesų vis daugėjo ir paaiškėjo, kad tai pati Viviane De Muynck. Monospektakliui „Viskas tuštybė“ Claire Goll (Claros Aichmann) memuarus adaptavo pati aktorė, o režisavo Janas Lauwersas. Tai greičiau teatrinis manifestas, kuriuo bandyta tiesiogine scenine kalba pasiekti tokios įtaigos, kuri įmanoma tik sudėtingiausios polifonijos spektakliuose. Aktorės ir žiūrovų ryšys tapo tikro teatro veidrodžiu – kiekvienas naujas šviesų blykstelėjimas, kiekvienas aktorės žingsnelis kūrė sistemą, kurioje gimė ne literatūrinio kūrinio skaitymas, bet teatras. Monospektaklių istorijoje tai naujas reiškinys, ir neabejotina, kad spektaklio sėkmė daugiausia priklauso nuo charizmatiškos atlikėjos. Neabejoju, kad Viviane De Muynck gyvenime matė ne mažiau nei Claire Goll: jos meilužiais buvo įvairios garsenybės – Rilke, Gollis, o bičiuliais – daugelis garsių XX a. pirmos pusės dailininkų, literatų (Joyce’as, Malraux, Einsteinas, Henry Milleris, Picasso, Chagallas, Majakovskis, Cocteau, Dali, Jungas, Artaud ir kiti).

Režisierius šiam spektakliui iš šviesų sukūrė scenovaizdį taip jas panaudodamas, kad apšvietimas tapo ne techniniu spektaklio elementu, bet gyvu aktorės partneriu. Neveltui pabaigoje aktorė tarytum įsiliejo į šviesų ir prožektorių linijas, kurios ją užaugino ir kurias užaugino ji. Punktyriškai užpildžiusios visą tuščią erdvę, šviesos suformavo sieną, kuri priartino aktorę prie žiūrovų, sukūrė sakralią erdvę išpažinčiai. Tokios šviesų partitūros lietuviškame teatre neteko regėti. Tik, žinoma, buvo nesmagu girdėti, kaip tų šviesų šaltiniai – prožektoriai – leisdamiesi žemyn girgžda, dunksi ir cypia.

Viviane De Muynck visą laiką balansavo tarp žiūrovo ir kūrinio sąlygiškumo ir išliko savimi, sugebėjusia gyvenimo patirtį paversti menu. Jos „buvimas“ tarp buitiškumo ir aukščiausio lygio meniškumo – absoliuti rizika. Tačiau aktorė scenoje, regis, ne tik sukūrė kitos moters likimą, bet ir savąjį pavertė istoriniu likimu. Šis subtilus ribos tarp realybės ir meninės erdvės scenoje ištrynimas pagimdė poeziją, todėl paskutiniai spektaklio akordai jau skambėjo ne kaip pati tikriausia epochos drama, nusinešusi paskui save visą būrį genijų, bet kaip drama, nusinešusi pačią Viviane De Muynck – išvengusią visokių sentimentų, tačiau sujaudinusią žiūrovus iki ašarų. Jos paskutiniai žodžiai – „Gyvenimas – tai sapnas, per kurį žengi kaip lunatikas. Trumpą akimirką dvasia apsigyvena drebučių apvalkale. Reikia išgauti iš to kiek įmanoma daugiau. Stengiausi kiek galėjau: daug meilės atidaviau, dar daugiau gavau. Tai viskas, kas lieka iš mano dienų ir naktų“, – buvo išsakyti scenos prieblandoje, bet skambėjo ypač raiškiai.

Žemiškos prigimties aktorė neslėpė. Anaiptol, utriravo savo realumą, fiziškumą – vis pasitaisydama tai vieną, tai kitą liemenėlės petnešėlę. Ji nebijojo ir tam tikrais momentais atsigerti vandens. Ji nevaidino. Ji tiesiog buvo ir pasakojo „savo“ nutikimus. Bet režisierius, lyg ją išdidinęs, pritraukęs prie žiūrovų, žmogišką jos organiką taip įprasmino, kad De Muynck „vaidyba“ tapo aktorinės meistrystės viršūne. Tik keliose vietose aktorė veiksmą tarytum sustabdė, leisdama sau pažaisti pauzėmis, šypsenėlėmis, šelmišku žvilgsniu.

iliustracija
„Viskas tuštybė“
D. Matvejevo nuotr.

Aktorė laisva. Jai nerūpi ypatingas grimas ar kostiumas. Jai nerūpi net gražesnė šukuosena. Ji – natūrali. Ta vos matoma gija tarp natūros ir sąlygiškumo suformavo tikslų teatrinės minties lauką. Jeigu tai būtų buvusi drama, gal efektas būtų buvęs dar didesnis, bet memuarų žanras – tiksliausias pavyzdys, kaip iš nieko kartais gali atsirasti rimti dalykai. Lyginti nebūtina, tačiau Viviane De Muynck ir Valentiną Masalskį galima vadinti tos pačios prigimties ir suvokimo aktoriais. Vaidinti nevaidinant. Arba atvirkščiai – suvaidinti, kad nevaidini. Manau, kad ir jie patys tiksliai nežino, kur yra riba tarp veikėjo ir atlikėjo. Personažas – iš savęs ar iš kūrinio?

Aktorė Lietuvoje paliko savo talento švyturį, kitokio, dar nenudėvėto teatro aurą. O šio teatro kūrėjas – „Needcompany“ režisierius Janas Lauwersas – tyrinėjamas kaip belgų teatro fenomenas. Trupės meninėms idėjoms atskleisti buvo surengtas kolokviumas, kuriame pranešimus skaitė Audronis Liuga ir du Lauwerso tautiečiai – Lukas Van den Driesas ir Frederikas Le Roy. Ypač įdomus pasirodė profesoriaus Van den Drieso pranešimas „Rubensas niekada nenaudojo žalios spalvos. Emocinės slinktys Jano Lauwerso kūryboje“, aprėpęs itin platų kultūrinių asociacijų lauką. „Needcompany“ pakeitė flamandų teatro veidą, šio lūžio analizei skirta atskira knyga „Nematau grožio ten, kur nyksta žmogaus gyvenimas“, ją buvo galima įsigyti kolokviumo metu.

Kelionė į save

Kodėl Agniaus Jankevičiaus spektakliai – ypatingas reiškinys gana šykščioje lietuvių režisūros padangėje? Jis ieško ir verčia ieškoti šalia esančius. Paskutinė Jankevičiaus premjera – Michało Walczako „Kelionė į kambario vidų“, gegužės 17 d. įvykusi Kauno valstybiniame dramos teatre ir šio teatro gastrolių metu porą kartų parodyta Vilniaus mažajame teatre, – paliko dviprasmišką įspūdį.

Ne naujiena, kad Jankevičius vis pasirenka keistas pjeses. Tokia ir Walczako „Kelionė į kambario vidų“. Lenkai šį autorių pamėgo, laiko jį naujuoju genijumi, lygina su Gombrowicziumi, Witkiewicziumi, Różewicziumi, bet Lietuvoje per mažai statyta lenkų dramaturgų, kad galėtume kurti įvairias paraleles, jungti ir ieškoti šių dramaturgų kūrinių, rašymo skirtybių. Todėl belieka laisvai priimti tai, ką matai, o matydamas ir klausydamas pirmiausia užkliūvi būtent už dramaturgijos.

Michałas Walczakas, kaip ir jo tautietis Ingmaras Villqistas (Jarosławas Swierszczas), šiandien ne tik rašo pjeses, bet ir pats jas režisuoja. Walczakas, studijavęs prekybą, 2000 m. pradėjo mokytis režisūros. „Kelionėje į kambario vidų“ bandyta absurdiškomis situacijomis prabilti apie rimtus žmogaus psichologijos dalykus. Bet dramoje tiek visko supinta, sukurta tiek žanrinių ir siužetinių sluoksnių, kad norint pjesę „nuskaidrinti“ reikia ypatingų režisūrinio dešifravimo įgūdžių. Be to, absurdo teatro priemonės, kurių dramoje apstu, prieš porą dešimtmečių dar skambėjo novatoriškai, bet šiandien atrodo ganėtinai atgyvenusios ir palieka mėgėjiškumo įspūdį.

Nors dramaturgas jaunas (g. 1979), o pjesė parašyta 2002 metais, spektaklis naujumu tikrai nepasižymi. Keliasluoksnis režisūrinio sprendimo sąlygiškumas subuitintas iki virtuvinių asociacijų. Gal todėl, kad 32 metų pagrindinis veikėjas Skura spektaklyje tampa 23 metų jaunuoliu, problemos sumenkėja iki studentiško bendrabučio erdvės su gėlytėmis dekoruotais baltarusiškais puodais ant veikėjų galvų. Gal todėl, kad tai pačių spektaklio kūrėjų atsisveikinimas su jaunyste... Skonio ir saiko spektaklyje akivaizdžiai stinga: ankšta scena, prikimšta daiktų, tiesiog „dūsta“ pati nuo savęs, o ir daiktai atrodo atkeliavę iš skirtingų spektaklių. Režisierius aktoriams siūlo sąlygiškas „žaidimo taisykles“, o štai dailininkė neatsisako tiesmukiškumo... Ant bambukinių užuolaidų, gaubiančių erdvę, – miesto siluetas, skęstantis vaikiškose saulytėse ir mėnuliukuose, fantasmagoriški baldai, kreiva, karstą primenanti sofa (jau ne pirmame spektaklyje Laura Luišaitytė bando daiktus „deformuoti“), kostiumai „gatviniai“ – tapo įprasta tokius naudoti, statant šiuolaikinę dramaturgiją. Pati hibridiškiausia persona – Tėvamotė; apmuturiuotai elastiniu tvarsčiu aktorei Liucijai Rukšnaitytei nieko kito ir nelieka, tik repuoti. Paranojiška aplinka diktuoja paranojišką egzaltaciją, bet kai jos apstu ir pačioje dramaturgijoje, susekti, kas ir kodėl, tampa varginančiu darbu.

iliustracija
„Kelionė į kambario vidų“
M. Jadkausko nuotr.

Spektaklis pradeda kurtis, kai scena „apsivalo“, kai galima susitelkti į aktorių darbus. Visi labai įdomūs. Tai neabejotinas režisieriaus nuopelnas. Atradimas – Vytauto Kaniušonio Horacijus Išorinis. Iki šiol visi jo vaidmenys buvo tvirti ir raiškūs. Horacijus Išorinis – groteskiškas personažas, į save susiurbęs ne tik dramaturgo fantaziją, bet ir pareikalavęs iš aktoriaus kraštutinių išraiškos priemonių. Kaniušonis pademonstravo meistrystę, jo personažo keistumas toks realus, kad kiekvienas Horacijaus Išorinio pasirodymas – atskiras etiudas – atgaivina kartais tempo atžvilgiu greitas, bet ritmiškai išsekusiais scenas. Horacijaus charakterį padeda kurti aktoriaus puikiai valdomas balsas, kalbos raiška. Šis išorinio pasaulio atstovas, pavidalus keičianti fantasmagoriška būtybė (nuomotojas, gydytojas, kunigas, popiežius) tapo spektaklio šerdimi.

Eimučio Kvoščiausko kuriamas Skura pratęsia ankstesnius šio aktoriaus vaidmenis Jankevičiaus spektakliuose. Jam svarbu tai, ką diktuoja režisierius, tačiau kartais norisi pamatyti ribą, kur aktorius „virsta“ personažu. Juo labiau kad tekstas pristato grimzdimą į pasąmonės gelmes. Kvoščiauskas savajam Skurai suteikia pačių įvairiausių intonacijų – nuo normalių normaliausių iki paranojiškų. Tačiau kažko trūksta siekiant įtikinti, kad Skuros erdvė siaurėja, kad išprotėjimas taip arti. Tiesą, kad tokios ribos nėra, lengviausiai išduoda jo ir antrininko santykiai – Skura su savo antrininku nei susitapatinęs, nei susipriešinęs. Jie yra šalia, vienas kitą imituoja ir vienas kitam paklūsta, bet tokio „mėgdžiojimo“ dramaturgija labai silpna. Antra vertus, galima sakyti, kad subtilios artistinės energijos kupinam Kvoščiauskui „Kelionėje…“ pasisekė atskleisti kitokias, įdomesnes nei iki šiol savo galimybes.

Edita Užaitė šiandien yra bene viena įdomiausių Kauno dramos teatro artisčių. Spektaklyje ją net sunku atpažinti – taip jos ligtolines šviesiaplaukes pakeitė ilgų juodų plaukų perukas ir grimas. Užaitės vaidinama Elė – naujųjų laikų tuščiavidurė mergelė, nors, neabejoju, irgi galėjo būti įvairesnė, sudėtingesnė.

Tomo Erbrėderio Auksis – vyrukas su auksiniu dantimi. Auksis, kaip „veikėjas be charakterio“, puikiai atspindi pilką visuomenę. Tokių žmonių Jankevičius, atrodo, netoleruoja – tad Auksis čia tarsi minkštimas, molis.

Sigito Šidlausko vaidinamas Judas kartoja jau girdėtas intonacijas, nors tenka pripažinti, kad jo vaidyba turi savito, tik šiam aktoriui būdingo žavesio. Gintaro Adomaičio Uždanga – „romantiškas“ vaidmuo, tarsi mėnuliukas ant išpieštų bambukų – lengvas, komiškas štrichas ar komentaras visam spektakliui.

Visada Kauno dramos teatre malonu sutikti Rimą Štarą. Šįkart režisierius sumanė jam vaidmenį – ekspresyviai pravėręs duris ir su fojė šviesa įsiveržęs į salę, jis tarytum dar kartą teatro žiūrovams pasako „labas“. Ir viską sudėlioja į savo vietas. Į teatrui būdingą tvarką.

Kompozitorius Martinas Vilumas muzikos sukūrė daug, tačiau jai pritrūko kažkokio netikėto panaudojimo, griežtesnės atrankos. Senstelėjęs atrodo ir pats muzikos bei sceninio veiksmo santykis.

„Kelionė į kambario vidų“ aiškiai rodo, kad tik aktyviai dirbantis jaunas žmogus gali iki galo įsilieti į profesinį teatro gyvenimą. Tad jau vien todėl ši Kauno dramos teatro premjera – dar vienas neabejotinai svarbus įvykis naujosios lietuvių režisūros padangėje.