Bisai įskaičiuoti

Dainius Pavilionis M. Raškovskio nuotr.

Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, prieš dvi savaites oficialiai užbaigęs sezoną, gegužės 19 d. pakvietė į dar vieną koncertą, savotišką post scriptum. Skirtas jubiliejiniams Karolio Szymanowskio metams (125-osioms gimimo ir 70-osioms mirties metinėms) ir surengtas kartu su Lenkų institutu, šis koncertas yra pirmasis iš dedikuotų lenkų kompozitoriui, kiti vyks vasarą Vilniaus ir Pažaislio festivaliuose. O Filharmonijoje atlikta programa šią savaitę kartojama Varšuvoje ir Torūnėje.

Programa yra rimta, didelė, „plačiaformatė“, parengta vis aktyviau muzikinėje padangėje besireiškiančio jauno dirigento Dainiaus Pavilionio (pernai pelniusio III vietą tarptautiniame W. Lutosławskio dirigavimo konkurse Lenkijoje). Orkestrui, regis, teko išmokti dvi premjeras: su Petru Geniušu atliktą K. Szymanowskio Simfoniją Nr. 4 „Symphonie Concertante“ fortepijonui ir orkestrui ir Wojciecho Kilaro „Orawa“ styginiams. Antroje dalyje skambėjo K. Szymanowskio (1882–1937) amžininkų Igorio Stravinskio siuita iš baleto „Ugnies paukštė“ ir Manuelio de Fallos siuita iš baleto „Trikampė skrybėlė“, o visą koncertą pradėjo lyriškoji Juozo Naujalio „Svajonė“. Lenkų muzikai koncerte atstovavo du efektingi, šiuolaikiškai skambantys opusai, klasikinis I. Stravinskio veikalas reprezentavo praėjusio amžiaus pradžios rusų muzikos perlus, o spalvingoji M. de Fallos muzikinė drobė – įspūdingą XX a. pirmosios pusės ispanų muzikinę kultūrą. Šiame kontekste lietuvių muzika su J. Naujalio „Svajone“, nors ir sukurta maždaug tuo laikotarpiu, atrodo kiek blankokai. Kita vertus, ši melodinga, paprastutė, maloni ausiai pjesė galėtų puikiai skambėti kaip bisas, kaip ir kuri nors iš M. de Fallos „Trikampės skrybėlės“ dalių; koncertas, mano galva, būtų visiškai vykęs apsiribojus W. Kilaro bei K. Szymanowskio kūriniais pirmoje ir I. Stravinskio siuita antroje dalyje. Tačiau rengėjai, atrodo, sumanė publiką pakviesti į „iškilmingus pietus“ su užkandžiais, pagrindiniais patiekalais ir desertu. Nuo jo ir pradėsiu.

Trys M. de Fallos „Trikampės skrybėlės“ (1917 m.) dalys atliktos „kaip iš pypkės“. Kone tobulai susiliejus dirigento mostams ir orkestro griežimui, charakteringais štrichais išgautas muzikos charakteris žaižaravo, sakyčiau, tikru ispanišku temperamentu (beprotiška fantazija: įsivaizdavau prie orkestro pulto stovintį dirigentą raudonu toreadoro kostiumu...). Vis dėlto tokiam pagreičiui įgauti prireikė viso koncerto, nes tiek pat folklorinio gaivalo turinti pirmoje dalyje atlikta W. Kilaro „Orawa“ (1986 m.) – vieno sėkmingiausių lenkų kino muzikos kompozitorių (dirbusio su A. Wajda, R. Polanskiu, K. Zanussiu ir kt.) kūrinys, grįstas kalnietiškais motyvais ir intonacijomis (Orawa – tai istorinis etnografinis regionas Slovakijoje ir Lenkijoje, prie Tatrų), nuskambėjo gal pernelyg atsargiai. Atlikimas atskleidė muzikos esmę, charakterį, bet norėjosi raiškesnių skambesio kontrastų tarp instrumentų grupės (pvz., smuikų) atliekamų epizodų ir orkestro tutti, nes tembrinis žaismas ir sudaro šios iš esmės repetityvinės muzikos žavesį ir plėtrą (W. Kilaras, sakytume, yra toks lenkų B. Kutavičius, abu net gimę tais pačiais 1932 m.). Logiškai išdėstytas ėjimas į kūrinio finalą, kulminaciją vis dėlto nebuvo tiek emociškai pagrįstas, kad prieš jį esanti pauzė taptų „skambanti“. Tačiau privalumai buvo gražiai dirigento ir orkestro formuojamas skambesys, nepiktnaudžiavimas forte, niuansų, kurie tokioje muzikoje nepaprastai svarbūs, išryškinimas ir, žinoma, finalinis visų orkestrantų šūksnis. Tiesiog kūriniui pritrūko „vėjelio“, kuris ne tik kad pūtė, bet įsisiautėjo iki audros K. Szymanowskio „Symphonie Concertante“ fortepijonui ir orkestrui (1932 m.). Pagrindinė priežastis – stipraus atlikėjo pasirodymas scenoje. Nors kūrinio įžangoje fortepijono rubato ir orkestro derinys skambėjo kiek keistokai, kai sunku suprasti, ar „taip turi būti“, ar „kažkas ne taip“, netrukus būtent pianistui pasinėrus į K. Szymanowskio muzikos platybes ir gelmes, orkestras atsibudo ir drąsiai nėrė į didžiąsias kulminacijas ir tylius atoslūgius, išryškindamas stebuklingus tembrinius ir harmoninius šios muzikos derinius.

Petras Geniušas

Nors K. Szymanowskio vardas daugeliui girdėtas, pianistai turbūt puikiai žino jo etiudus ir mazurkas, plačiau šio kompozitoriaus stilius mums nėra pažįstamas. Sunku pasakyti, kaip yra pasaulyje, bet galima spėti, kad „gyvoje“ muzikos apyvartoje K. Szymanowskio kūryba buvo kiek užgožta XX a. antrosios pusės skambių lenkų muzikos vardų – W. Lutosławskio, K. Pendereckio, H. Góreckio, todėl tikrai prasminga kompozitoriaus jubiliejinių metų proga ypač daug dėmesio skirti jo muzikos populiarinimui kituose kraštuose. K. Szymanowskio muzika nustebino gaivumu. Žavėjęsis subtiliais simfonistais A. Skriabinu, R. Straussu, C. Debussy, M. Raveliu, jis taip pat ieškojo netikėtų harmonijos ir orkestruotės spalvų, vis dėlto išlikdamas „lyrišku modernistu“. Nors kūrinys nėra koncertas fortepijonui, tačiau šio instrumento partija virtuoziška. Smagu buvo klausytis P. Geniušo skambinimo, akivaizdžiai inspiruoto naujo ir įdomaus interpretacinio iššūkio. Matyt, K. Szymanowskio „Symphonie Concertante“ deramai papildys ir pianisto, ir orkestro kūrinių kolekciją.

Antroje koncerto dalyje parinkti kūriniai leido atsiskleisti dirigentui. „Trikampėje skrybėlėje“ D. Pavilioniui tai puikiai pavyko. I. Stravinskio „Ugnies paukštės“ siuita (1908 m.) nuskambėjo taip pat jaunam dirigentui labai jautriai įsiklausant į muziką, bet paradoksas – užliūliuoti klausytojai ir pats orkestras atsibudo, atrodo, tik „Barbariškame Kaščėjaus karalystės šokyje“ trinktelėjus K. Akopiano timpanams. Atrodė, kad orkestre atsiradus sąjungininkui tvirtesnė tapo ir dirigento valia, o gal muzikantai pradėjo su didesniu entuziazmu groti? Kaip ir K. Szymanowskio kūrinyje – ne tik P. Geniušas įkvėpė gyvybės kūriniui, bet, matyt, ir dirigentas, turėdamas tokį partnerį, užtikrinčiau vedė orkestrą. Tad D. Pavilioniui norėtųsi palinkėti dar daugiau pasitikėjimo savimi, nes akivaizdu, kad šis dirigentas jaučia muziką, yra puikiai išstudijavęs atliekamus kūrinius, jautrus orkestro spalvoms ir gražiam, subalansuotam visuminiam skambesiui. Kaip sakoma, perspektyvus.