Be pykčio

Marius Zavadskis. "Visą regintis". 2005 m.

"Vartų" galerijai – 15 metų: 5 menininkai ir 3 pagrindinės temos pirmojoje šiai sukakčiai skirtoje galerijos parodoje "Ekscentriški objektai". Pasak parodos kuratorės Ramintos Jurėnaitės, pirmoji tema – (ne)tolimi vaikystės prisiminimai. Penki menininkai priklauso "niekieno" kartai (šiek tiek jaunesnė nei Sigito Parulskio apibrėžta): užaugę sovietiniu laikotarpiu, paauglystės metus pragiedoję "dainuojančioje revoliucijoje", studijas ištvėrę "laukinių Vakarų" stadijos kapitalizme. Nepriklauso jokiam režimui, santvarkai, sistemai. Tokia karta minta ironija, kurios dėka jie save paneigia ir kartu išsaugo. Tik šaipydamiesi iš aplinkos, meno ir pačių savęs jie sugeba išlaikyti blaivų požiūrį, nedramatizuodami vaikystėje patirto sovietinio idėjų vakuumo. Vilius Vanagas, kurdamas "Šeimos istorijos" (2003) albumą, motyvų semiasi iš antrosios (net trečiosios) realybės – atsimindamas savo tėvo atsiminimus. Tokia realybė fragmentiška, pasikartojanti, daiktus sudaro detalės, žmones – siluetai. Jono Gasiūno įvaldyta stilistika atgimsta kitu pavidalu – trapesniu (piešiama ant popieriaus), šiuolaikiškesniu (piešiama žymekliu), asmeniškesniu (tėvo ir paties prisiminimai), jusliškesniu (naudojami riebalai).

Mariaus Zavadskio vaikystės prisiminimai įgauna visiškai kitokius pavidalus. Dar darželyje nupieštas Lenino profilis transformuojasi į "Visą regintį" (2005), gipsinę senųjų kultūrų dievuką primenančią galvą: fetišas, keičiantis formą, tačiau išsaugantis galią, nematerialių savybių projektavimas į daiktus gyvas ir senosiose civilizacijose, ir Marxo teorijoje. Pavojingi triukai, matyti vaikystėje cirke, pasirodo tokie pat nekenksmingi kaip "Op lia" (2000–2006) – dirbtinėmis gėlėmis apaugęs ir itin plataus skersmens lankas: pompastiškas ir įtemptas pavojus pasirodė iliuzija. Kaip ir visos vertybės – puošnios ir negyvos tarsi menininko naudojamos dirbtinės gėlės. Amžinas jų žydėjimas ir puošnumas yra butaforinis lyg Valdovų rūmai, simuliuojamas lyg Disneilendo rojus žemėje. Mirtina "Kilpa" (2000), ginklai ("Tikėjimas, Meilė, Viltis", 2006), "Šv. Lauryno grotos" (2005), ant kurių buvo "iškeptas" šventasis, tampa nepavojingais žaislais, dekoracijomis – tiesa, dvelkiančiomis kapinėmis, kuriose amžinai žydi minėtos gėlės. Skonio reliatyvumas – ne naujiena, tačiau kaip ir prerafaelitų tapyboje rojaus palaima ir pasidygėjimas gyvybės sugedimu yra dvi tos pačios monetos pusės. Ar amžinai žydinčių dirbtinių gėlių pavertimas meno objektu tėra ironija? O gal, Slavojaus Žižeko žodžiais tariant, postmodernizmą charakterizuoja būtent tai, kad jis gali sugrįžti į ikimodernų "užkerėtą pasaulį", kuriame stebuklai iš tiesų vyksta, kaip į estetinį reginį "iš tiesų tuo netikėdamas", tačiau be ironiškos ar ciniškos distancijos. O gal aštri, tačiau nepagiežinga ironija yra būdinga tik "niekieno" kartai?

Rimantas Milkintas. Be pavadinimo. 2004 m.

Antroji tema menininkų darbuose ir nagrinėja dabartinę šios kartos aplinką. Gediminas Mažintas šiandienines anomalijas paverčia monumentaliais, reikšmingais objektais. Įvairiaspalvės virtuvinės lėkštės sulipdomos į klasikinę orderinę "Koloną" (2006), kurios spalvingumas ir pseudokorintinio orderio kičinis kapitelis primena Charles’o Moore’o sąmojingos klasikinės architektūros citatas. "Šūdukas ant pagaliuko" (2005) tampa tikru apdovanojimu (bronza, granitas), o brangus marmuras sudėtingu būdu paverčiamas "Rieduliu" (2003). Nusistovėjusios vertybės ir stereotipai atvirai kvestionuojami, jie ištraukiami iš savo įprasto konteksto ir išstatomi naujam įvertinimui lyg formaline sustingę Damieno Hirsto gyvūnai.

Trečioji tema taip pat kvestionuoja standartus. Tačiau meno, ne gyvenimo. Rimantas Milkintas paslaptingo turinio kubais "Be pavadinimo" (2004) bei "Apie turinį" (2004) polemizuoja su minimalizmo grynumo šaltumu. Apsupti gipsinių lipdinių plieniniai lakštai blizga taip pat turtingai kaip ir salės dekoras, o kėlimo įrenginys, laikantis šią sunkią senovinio sietyno formos struktūrą, sugriauna minimalistinį rimtumą. Kaip Olafuras Eliassonas savo meteorologinėse instaliacijose griauna paties sukurtą iliuziją, parodydamas jos kūrimo principus ir mechanizmus, taip R. Milkintas nemėgina nuslėpti tikrosios darbo konstrukcijos ir tikrųjų svorio centrų. Taigi minimalistinė kūrinio išraiška tampa ne formos, o konteksto kūrimu su švelnaus humoro prieskoniu.

Algis Kasparavičius taip pat ieško dialogo su meno tendencijomis, institucijomis, istorija ir buitimi. Jaunasis menininkas seka jau nuo 7-ojo dešimtmečio tebesitęsiančia tradicija – kurti fiktyvias asmenines galerijas (pvz., Marcelio Broodthaerso įkurtas fiktyvus Moderniojo meno muziejus ar Charlotte Cullinan ir Jeanine Richards sukurta "Arlab"). Savo "galeriją" jis įkūrė "Žaiginiuose" (2005), kuriuos sudarančių stiklo plastiko lentelių dekoras prabangumu nenusileidžia "Vartų" galerijos gipsiniams lipdiniams. "Dangiški cimbolai" (2006) savo plastika artimi Mindaugo Navako objektams-skulptūroms, tačiau čia svarbesnis garsinis, o ne vizualinis grėsmės efektas. Menininko kūrinių interaktyvumas (žiūrovas pats privalo skambinti šiais cimbolais, taip pat sulėtintai skaičiuoti skaitliukais) skatina lankytoją aktyviau įsitraukti į kūrinio suvokimo procesą. Įsitraukdamas į žaidimą žiūrovas priima jam pasiūlytas taisykles ir pasirenka savas strategijas siekdamas bendro sąlyginio tikslo – kūrinio suvokimo. Žaidimui būdingas nerimtumas, humoras, leidžiantis aktualias kultūrines, socialines, egzistencines temas nagrinėti nedramatizuojant, be patetikos.

Penki jaunieji menininkai tą ir daro: kuria naujas meninio žaidimo taisykles, suvokdami jo reliatyvumą. Todėl ir šaiposi – net patys iš savęs.