Kinas

Puota maro metu

Apie filmą "Vilniaus getas"

Laima Kreivytė

iliustracija
"Vilniaus getas"

Per spaudos konferenciją vienas iš joje dalyvavusių visuomenės atstovų palygino Audriaus Juzėno filmą "Vilniaus getas" su Steveno Spielbergo "Šindlerio sąrašu" ir Romano Polanskio "Pianistu". Palyginimai, švelniai tariant, ne iš kukliųjų. Šiuos filmus sieja tik bendra tema – žydų tragedija Antrojo pasaulinio karo metais. Tačiau svarbi ir aktuali tema dar negarantuoja filmo kokybės ir meninio lygio. Kai pažiūrėjus filmą lieka daugiau klausimų, nei buvo iš pradžių, o siaubą sukelia ne tai, ką matai, bet kaip tai parodyta, norom nenorom tenka konstatuoti, kad Vilniaus geto istorija taip ir netapo filmu – tik skambia deklaracija.

Kodėl taip atsitiko? Klausti reikėtų tų, kurie penkerius metus vykdė šį projektą. O juk pats sumanymas parodyti dramatišką, prieštaringų jausmų pritvinkusį geto gyvenimą, kur menas ir mirtis skaičiavo tas pačias sekundes it laikrodinė bomba, atrodė nepaprastai dėkingas. Jau vien tai, kad mirčiai pasmerkti žmonės kūrė teatrą, vaidino ir sugebėjo ne tik atskleisti savo skausmą, bet ir išjuokti budelius griežtai prižiūrimuose spektakliuose, yra dramaturginės įtampos šaltinis. Tačiau filme ši įtampa neišlaikoma, ji subyra į atskirus epizodus, kur kiekvienas aktorius vaidina sau.

Filmas pastatytas pagal Joshua Sobolio pjesę, kuri, net ir virtusi filmo scenarijumi, labiau tinka teatro erdvei, nei kino ekranui. Teatras kine – sunkus uždavinys, ypač jei paremtas dokumentine medžiaga (o ne režisieriaus fantazija, kaip Larso fon Triero "Dogvilis" – tačiau tai visiškai kitokios stilistikos ir plastikos kūrinys). Tas teatro, gyvenimo, kino sluoksniavimas reikalauja nepaprasto meistriškumo ir itin darnaus visos filmo komandos darbo, nes bet koks nepataikymas ("pervaidinimas", "nesuvaidinimas", neapgalvota kompozicija, apšvietimas ar rakursas) rezonuoja kaip dviguba ar net triguba nesėkmė. Teatriniai epizodai silpniausiai atrodė ir Algimanto Puipos "Dievų miške" – tačiau ten jų galima buvo išvengti. "Vilniaus gete" teatras – svarbiausia filmo tema, galinga gyvenimo ir mirties, tikrovės ir iliuzijos, gyvo ir negyvo kūno metafora. Ir jei ta metafora užsitęsus dialogams arba makabriškai geto aktorių ir nacių karininkų puotai tampa panaši į medinį laivą butelyje, supranti, kad niekur jis nenuplauks. Kad žiūri ne į geto, ir net ne į gyvenimo, o tik į filmavimo aikštelės teatrą.

Vienas iš svarbiausių teatro ir kino elementų, jo gyvybinė ašis yra aktorius. Aktorių pasirinkimas ir jų kuriami personažai turi lemiamos įtakos filmo įtaigumui. Geras scenarijus ir aktoriaus meistriškumas atgaivina personažą, parodo jo raidą, dvejones, keitimąsi – kad filmo veikėjai nebūtų tik juodos ar baltos kartoninės figūrėlės. Dauguma "Vilniaus geto" herojų nesikeičia per visą filmą. Gal mitologinėje plotmėje toks aiškus gėrio ir blogio jėgų atskyrimas ir pasiteisina, bet meniniame filme – tikrai ne. Paradoksalu, bet giliausias transformacijas patiria Vytauto Šapranausko įtaigiai suvaidintas žydų verslininkas Veiskopfas – nuo nusižeminusio skurdžiaus iki turtuolio, dėl savo "bizniuko" nepaisančio jokių moralinių skrupulų. Bibliotekininko Kruko skepticizmu atmieštą, bet jautrų ir nesitaikstantį charakterį tiksliai atskleidžia Alvydas Šlepikas. Tačiau to nepasakysi apie pagrindinius veikėjus ir ypač jų tarpusavio santykius. Gal toks aktorinis nesusikalbėjimas nulemtas skirtingų aktorinių mokyklų ir vaidybos patirties? Tragiškas geto viršininko Jokūbo Genso (aktorius Heino Ferchas) personažas kartais atrodo pernelyg uždaras, bet jo vidinę dramą nujaučiame. Tačiau pagrindinį nacių karininką Kitelį vaidinantis Sebastianas Hülkas blaškosi po filmą kaip po asmeninę sceną taip ir neįsijausdamas nė į vieną iš galimų personažo traktuočių. O juk jis neva draskomas prieštaravimų tarp absoliučios valdžios ir "meilės menui". Deja, tie prieštaravimai išreikšti labai dekoratyviai – jie nepasiekia ne tik žiūrovo, bet, regis, ir paties aktoriaus širdies (ar psichikos) gelmių. Nekibirkščiuoja įtampa ir prieštaringus jausmus turėjusi sukelti Kitelio ir garsios geto dainininkės Chajos (Erika Marozsan) "meilės" istorija. Irgi rašau kabutėse, nes nė akimirką nekyla mintis apie tokio jausmo galimybę. Chaja pavaizduota ne kaip gyvas žmogus, o kaip stafažinis tarybinių filmų personažas, kuris mirs, bet nepasiduos (šiuo atveju – "nemiegos su priešu"). Taip, moraliniu požiūriu žiūrovas su ja solidarizuojasi, bet meninės (ir gyvenimiškos) įtaigos nėra. Neverta net prisiminti Lilianos Cavani "Naktinio portjė" kontroversiškos nacių karininko ir kalinės meilės – ši perversiška aistra geriau nei šimtas idėjinių deklaracijų atskleidė pragaištingiausias pasąmonės karteles ir galiausiai sužlugdė personažus. Taip, tai rizikingas sprendimas, tai vaidyba ne atsargiai balansuojant, o iš tiesų slystant beprotybės ašmenimis. "Vilniaus geto" "bepročiai" vaikšto su gelbėjimosi liemenėmis, o periodiškai pasikartojantys jų žiaurumo priepuoliai atrodo ne dramatiškos vidinės kovos, o nuobodulio išraiška.

Taigi "meilės" linija pritempta, Genso ir Kruko prieštaravimai neatrodo reikšmingi, aktoriai vaidina savo vaidmenis vakuume – nėra jokio ansamblio. Tai kas gi lieka? Truputis ne visai tiksliai papasakotos Vilniaus žydų geto istorijos, neišplėtotas "teatro kapinėse" ir gyvenimo kapinėse konfliktas ir tuščios pretenzijos ten, kur turėjo triumfuoti tragedijos suvokimas.