Nomedos Valančiūtės kūryba plokštelėje "Nymphaeum"

Antroji autorinė plokštelė "Nymphaeum" Muzikos informacijos ir leidybos centro serijoje "Šiuolaikinis kompozitorius" skiriama kompozitorei Nomedai Valančiūtei, sukūrusiai savitą, labai vientisą ir paveikią muzikos kalbą. N. Valančiūtės kūrinių autorinė rinktinė yra leidžiama pirmą kartą. Vasario 23–26 d. naujoji kompaktinė plokštelė bus pristatoma Vilniaus knygų mugėje, stende 4.01, vienijančiame "kitos" muzikos – klasikinės, džiazo, folkloro – leidėjus.

N. Valančiūtei sunkiai pritaikysi stereotipus, su kuriais dažnai siejamos kompozitorės moterys: neva jos yra konservatyvesnės, mažiau eksperimentuoja, paiso klausytojo nuomonės ir joms nereikia papildomo adrenalino. N.Valančiūtė yra ypač užsispyrusi ir atkakli menininkė, savo kūryboje emocijas tramdanti bekompromisinėmis struktūromis, švarias ir grynas diatonines struktūras sąmoningai "sužeisdama" aštriais disonansais (sąmoningai vengdama "grožio"), visuose kūriniuose naudojanti vieną panašią formą ir plėtojimo modelį (kartojimo principas, dinamiškai kylanti banga) ir visai nerašanti funkcionalios, pritaikomos konkretiems tikslams muzikos. Tiksli kūrinių sąranga ir sunkiai nusakomas intuityvus impulsas reikalauja ypatingos atlikėjų koncentracijos, kūrinio visumos pajutimo, tikslaus svarbiausių akcentų išdėstymo kūrinio eigoje, itin veikiančio šios muzikos suvokimą. Tik sutapus visoms šioms aplinkybėms atsiskleidžia N. Valančiūtės kūrinių, dažnai laikomų "mechaniškais", poveikio galia, metafizinė šios muzikos ekstravagancija ir ypatingas "saldžiai kartus" jos aromatas.

Bene ryškiausia, taip pat ir interpretaciniu požiūriu, kompaktinėje plokštelėje yra kompozicija "Nympheum" (2001) šešioms violončelėms, ją atlieka Davido Geringo vadovaujamas ansamblis "GeriCelli". Tai – vienas skaidriausių ir lyriškiausių N. Valančiūtės kūrinių, kur visi atlikėjai groja nemažai pastangų reikalaujančiu aukštu registru, taip pasiekdami vidinę įtampą ir kartu sudarydami lengvo plevenimo įspūdį.

Įspūdingos, tramdomo temperamento, lemties neišvengiamumo, niūrokų spalvų pilnos ir dvi kompozicijos styginių orkestrui – "Mortamarija" (1994) ir "Sodas" (2001) – kompaktinėje plokštelėje jas griežia Lietuvos kamerinis orkestras, vadovaujamas Vytauto Lukočiaus.

Chordos kvartetas atlieka "Ligoninės parko fragmentą" (1998). Čia kvarteto muzikantams tenka kartu atlikti ir vokalines partijas, o tai savaime sukuria tam tikrą teatrinę situaciją, ne itin įprastą grynajai Valančiūtės kūrybai.

Kompaktinės plokštelės pradžioje kaip istorinis ekskursas skamba "Narcizas" (1986), bene pirmas plačiau nuskambėjęs N. Valančiūtės opusas, vienas ryškiausių 9-ojo dešimtmečio viduryje debiutavusios "mašinistų" kompozitorių kartos ženklų.

Plokštelę užbaigia kompaktiška ir energinga simfoninė kompoziciją "Žinia" (1994) ir pačioje šio neilgo kūrinio pabaigoje tarsi iš dangaus nusileidžianti "žinios tema" (atl. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, dir. Vytautas Lukočius).

LMILC inf.