Erdvės metraštininkė

Juzefa Čeičytė. "Pabudimas". 1988–1990 m.

Radvilų rūmuose surengta apžvalginė Juzefos Čeičytės darbų, paroda iliustruoja daugiau nei penkias dešimtis metų trunkančio kūrybinio kelio etapus, leidžia išsamiau susipažinti su iš lietuvių dailės konteksto išsiskiriančia, nuo grynosios tapybos atitrūkusia plastine dailininkės kalba. Pagrindiniai J. Čeičytės darbo principai susiklostė per asmeninę kūrybinę patirtį: tapybą studijavusi, tačiau scenografės diplomą gavusi dailininkė ir savo ne teatro scenai skirtuose darbuose derina tapybos ir scenografijos raiškos priemones.

Siekdama scenovaizdžiuose įprasminti spektaklio emocinį pradą, sukurti foną, dalyvaujantį scenoje rodomuose įvykiuose, papildantį ir atliepiantį vaidinamą veiksmą, metaforiškais vaizdais perteikiantį psichologinį turinį, J. Čeičytė pasitelkė lakonišką formų ir spalvų kalbą. Ji pirmoji 7-ojo dešimtmečio pradžioje apipavidalindama teatro sceną rėmėsi konceptualiosios scenografijos principais, kurie kitų dailininkų darbuose atsirado tik 8-ojo dešimtmečio viduryje. Teatro menas įpareigojo menininkę paisyti kūrinio turinio, režisieriaus pastabų, scenos mastelių, laikmečio konteksto ir nuostatų. J. Čeičytės tapyba – tai laisva minties ir vaizduotės stichija, sritis, kurioje atsiskleidė tikrasis menininkės "aš".

Ankstyvuosiuose darbuose dailininkė įsitraukė į faktūrų, reflektuojančių paviršių ir spalvos galimybių tyrinėjimą. Reljefas, tarsi įstrigęs tarp dvimatės ir trimatės erdvės, nuolat galynėjasi su plokštuma – jis taikosi išsiveržti iš kūrinio gilumos, tačiau paskutiniu momentu dvimatė erdvė jį įtraukia atgal ("Pilis", 1960). Paviršius aktyviai reaguoja į apšvietimo pokyčius – jis gyvas, banguojantis, kvėpuojantis, po dažų sluoksniu slepiantis tradicines medžiagas ir daiktų fragmentus ("Venecija", 1965). Kūrinių skleidžiamą emocinį krūvį sustiprina teatrališkas koloritas – dramatiška juoda ir raudona, prabangūs aukso ir sidabro paviršiai.

J. Čeičytė savo darbuose jungia ne tik scenografiją ir tapybą, bet ir skulptūros bei grafikos raiškos būdus. Dailininkė domisi plokštumos ir faktūros santykiu, subtilaus reljefo ritmika, šviesos žaismo kuriamais iškilaus paviršiaus vaizdiniais, optinėmis spalvos galimybėmis. Dvimatis paviršius įgauna aukštį ir gylį, plečiasi ir kėsinasi užvaldyti erdvę, paskandindamas ją neišmatuojamame laiko sraute ir neaprėpiamuose toliuose ("Paukščių takas", 1980).

Dinaminę erdvę koliažuose ir darbuose, kuriuos galima būtų gretinti su abstrakčiuoju ekspresionizmu, drobėse, kuriose J. Čeičytė prabilo figūrine, alegorinio pobūdžio siužetų kalba, pakeitė statinė erdvė. Pirmoji – atsiverianti, judanti stebinčiojo subjekto atžvilgiu, reaguojanti į jo judesius, antroji – uždara, užsisklendusi, plūduriuojanti, į žiūrovą prabylanti santūraus kolorito simbolių ir metaforų kalba ("Žiema", 1981), paženklinta liaudies skulptūrų rimties ir amžinybės jausmo.