Teatras

Kūręs svajonių teatrą

in memoriam

iliustracija
D. Matvejevo nuotr.

Vasario 18 d. staiga mirė Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius ir režisierius Saulius Mykolaitis – vienas talentingiausių viduriniosios kartos teatro menininkų. S. Mykolaitis gimė 1966 metais, studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, 1992–1994 m. dirbo Vilniaus valstybiniame mažajame teatre, nuo 1994 m. – Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius.

Vilniaus mažajame ir Nacionaliniame dramos teatruose S. Mykolaitis sukūrė per dvidešimt vaidmenų, iš kurių svarbiausi – Merkucijus Sigito Gedos ir Kęstučio Antanėlio miuzikle "Meilė ir mirtis Veronoje" (režisierius Eimuntas Nekrošius), Roberto Zucco to paties pavadinimo B.-M. Koltéso dramoje (režisierius Oskaras Koršunovas), Astolfas barokinėje Pedro Calderóno de la Barcos dramoje "Gyvenimas – tai sapnas" (režisierius Gintaras Varnas), Azazelo Michailo Bulgakovo "Meistras ir Margarita" (režisierius O. Koršunovas), Tapytojas Howardo Barkerio "Europiečiuose" (režisierius Lary Zappia), Benvolijus Williamo Shakespeare’o tragedijoje "Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija" (režisierius O. Koršunovas).

S. Mykolaitis dirbo ir kaip režisierius, kūrė muziką spektakliams. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatė Daniilo Charmso "Stop mašina" (2000), Antono Čechovo "Ivanovą" (2002), Oskaro Koršunovo teatre – Jevgenijaus Griškoveco "Miestą" (2005). Nemažai kūrybinės energijos S. Mykolaitis atidavė teatrui vaikams – "Keistuolių teatre" pastatė Alexanderio Milne’o "Mikę Pūkuotuką" (2005), o visai neseniai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyko paskutinioji S. Mykolaičio režisuoto spektaklio premjera – Antoine’o de Saint-Exupéry "Mažasis princas".

Saulius Mykolaitis buvo ryškus ir tiesus menininkas. "Sugebėkime būti atviri. Nemeluoti. Apsinuoginti. Nevaidinti kvailesnių už save", – sakė jis repetuodamas "Ivanovą". Ir scenoje, ir gyvenime jis siekė bėgti nuo buities, nuo tradicijų rutinos, artėti prie esmės, ieškodamas naujų erdvių žiūrovo fantazijai.

S. Mykolaitis buvo reiklus sau ir kolegoms, jautė galįs padaryti daug daugiau – todėl ir ėmėsi režisuoti, kurti dainuojamąją poeziją (2005-aisiais pasirodė jo dainų kompaktinė plokštelė "Nieko nepasakyta"), vaidino kine – paskutinį vaidmenį sukūrė Algimanto Puipos juostoje "Dievų miškas". Aktorius jautė savo profesijos neapibrėžtumą, priklausomybę nuo atsitiktinumo. "Niekas negalvoja apie aktorius, nėra jokio dvasinio tėvo, kuris vestų tave iš vieno vaidmens į kitą, stebėtų, ką tu padarei, matytų, kad tu kartojiesi, sektų tavo evoliuciją, tavo judėjimą, poreikį; muštru arba vaidmenų paskirstymu siektų tavo tobulėjimo", – yra sakęs S. Mykolaitis.

"Noriu žiūrėti į priekį – tegul aš svajonėse kuriuosi savo teatrą, tegul kiekvienas žmogus svajonėse susikuria savo teatrą", – šie aistringi ir viltingi Sauliaus Mykolaičio žodžiai lieka per anksti iš gyvenimo pasitraukusio aktoriaus draugų, bičiulių ir bendradarbių širdyse.

Lietuvos nacionalinis dramos teatras