Visada gali būti dar blogiau

"A Prairie Home Companion"

Prognozuoti žiuri sprendimus – tuščias užsiėmimas. Tačiau "Auksinis lokys" Jasmilos Žbanic filmui "Grbavica" visai nenustebino. Nors filmas ir nėra šedevras, jis vertas apdovanojimo: jame pasakojama istorija jaudina, ji suprantama kiekvienam žiūrovui, Balkanų kare serbų išprievartautos bosnės drama papasakota ir suvaidinta profesionaliai, be to, kitaip nei nemažai garsesnių kūrėjų, Žbanic nenuslysta į pigią konjunktūrą ar demagogiją, bet tiksliai diagnozuoja šių dienų žmogaus situaciją. To nepasakysi apie "Sidabrinius lokius" už režisūrą pelniusius režisierius.

Michaelo Winterbottomo kartu su Matu Whitecrossu kurtas filmas "Kelias į Guantanamą" ("The Road to Guantanamo") pasakoja tikrą, prieš kelerius metus D. Britaniją sukrėtusią istoriją. Filmo herojai – keturi jauni pakistaniečių kilmės britai, kurie po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios išvyko į Pakistaną švęsti vieno jų vestuvių, bet belaukdami ceremonijos atsidūrė amerikiečių bombarduojamame Afganistane. Vienas jų dingo ten be žinios, o kiti trys apkaltinti bendradarbiavę su teroristais ir atsidūrė Guantanamo kalėjime. Ten iš jų tyčiotasi, jie kankinti, bet giminaičiams pavyko įrodyti, kad Kandahare vaikinai atsidūrė atsitiktinai ir neturi nieko bendra su "Al-Quaida".

Šis realus siužetas filmo kūrėjams tampa pretekstu pirmiausia sukurti antiamerikietišką filmą ir pasvarstyti apie šių dienų demokratijos grimasas. Panašiai kaip ir prieš kelerius metus Berlyno "Auksinį lokį" pelniusiame filme "Šiame pasaulyje", Winterbottomas renkasi paradokumentinę pasakojimo manierą ir skaitmeninę kamerą, tiksliai, tarsi kurdamas dokumentinį reportažą rekonstruoja savo herojų kelionę (autentiškus herojus, kurie taip pat pasirodo ekrane, čia vaidina į realius personažus labai panašūs aktoriai), išnaudoja ne vieną manipuliavimo realybe galimybę. Kartais kyla įtarimas, kad patys pasakojimo herojai jam ir nelabai įdomūs, nes su jais susipažinti, sužinoti, ką jie mąsto ir ką jaučia, nelabai pavyksta. Kita vertus, jei tie vaikinai iš tikrųjų buvo tokie naivūs, kad išsirengė į ekskursiją po bombarduojamą ir pilietinio karo nualintą Afganistaną, pradedi abejoti jų intelektu. Tačiau režisieriams tai labai "patogūs" herojai – jauni, neturintys pažiūrų, tiesiog grynos amerikiečių agresijos aukos. Neatsitiktinai, kai Guantanamo tardytojai jų klausinėja, ar šie buvo sutikę Bin Ladeną, salėje griaudėja juokas. Tačiau filmas priverčia abejoti, ar režisierius tikrai papasakojo viską.

Filmo kūrėjų intencijos aiškios – jie gina demokratiją ir žmogaus teises, kurioms po Rugsėjo 11-osios iškilo reali grėsmė, ir ne tik teroristų, bet ir vakarietiškų vertybių gynėjų. Tai daroma pagal visas propagandinio filmo taisykles – herojai yra tyri, jų persekiotojai ir kankintojai – blogio ir bukumo įsikūnijimas, kankinimai peržengia bet kokias žmogiškumo ribas. Tačiau už geležinės uždangos užaugusiam žmogui tokie filmo kūrėjų metodai jau savaime atrodo įtartini, nes sovietmetis įskiepijo gilų nepasitikėjimą bet kokia demagogija, konjunktūra ar propaganda. Todėl, gal net visai prieš kūrėjų valią, kyla visai kitoks klausimas: ar režisierius pateisintų tuos kankinimus, jei jo filmo herojai iš tikrųjų būtų kalti, jei jie būtų teroristai ? Kas yra svarbiau – įrodyti amerikiečių propagandos ir karinės mašinos absurdiškumą, ar iškelti aukščiau už viską žmogaus orumą ir humanizmo principus?

Winterbottomas puikiai jaučia šiuolaikinio kino konjunktūrą – neatsitiktinai jo filmografijoje rasime tokius skirtingus filmus. Vienas ankstyvųjų jo filmų "Peteliškės pabučiavimas" (1997) pasakojo apie seksualinius ir kitokius marginalus, "Sveiki atvykę į Sarajevą" (1997) – apie Sarajevo apsiausties tragediją, "Šiame pasaulyje" (2002) – apie nelegalių emigrantų kančias, "9 dainos" (2004), matyt, buvo duoklė pornografijos madai. Pagal tai, kokią temą vėl pasirinks Winterbottomas, bus galima spėti, kur link suka vadinamasis angažuotasis kinas. Žinau tik viena – artimiausiu metu Winterbottomas tikrai neatsidurs Čečėnijoje, kur žmonės kankinami ir dingsta be žinios kasdien. Ten taip lengvai nenuvažiuosi ir nepasišvaistysi su kino kamera, nepakovosi už demokratiją. Tai – "slidi" tema, ir salė vieningai neplos, kaip kad Berlyne per prizų teikimo ceremoniją pasitikdama Guantanamo aukas.

Konjunktūriškas man pasirodė ir kartu su Pernille Fisher Christensen "Muilo opera" ("En Soap") "Sidabriniu lokiu" – Didžiuoju žiuri prizu Žex-aequo apdovanoto Irano režisieriaus Jafaro Panahi filmas "Nuošalė" ("Offside"). Režisierius gudriai laviruoja tarp vakarietiško noro sveikinti visas pasaulietiškumo ar smerkti religinio fanatizmo apraiškas ir iš esmės niekuo nepridengtos propagandos. Beveik visas filmo veiksmas rutuliojasi stadione, kuriame vyksta lemiamos futbolo rungtynės: nuo jų priklausys, ar Irano rinktinė pateks į šiemet Vokietijoje įvyksiantį pasaulio čempionatą. Filmo herojės – vaikinais persirengusios merginos sirgalės, kurios pagal Irane galiojančias taisykles neturi teisės būti stadione kartu su vyrais. Esą jos gali išgirsti nesusivaldančių vyrų keiksmažodžių (tas argumentas filme skamba ne vieną kartą). Prie vartų merginas gaudo kareiviai, po rungtynių jas reikės pristatyti į policijos nuovadą. Kol už stadiono sienos vyksta rungtynės, merginos visaip įrodinėja kareiviams savo teisę stebėti rungtynes, bet galiausiai viskas baigiasi tuo, kad Irano rinktinė laimi, merginos broliaujasi su kareiviais, pakeliui į nuovadą kartu su gatves užplūdusiais žmonėmis jos šlovina nuostabųjį Iraną. Vakariečius, be abejo, jaudinanti moterų teisių drama tarsi išsisprendžia savaime.

"Nematomos bangos"

Jau įprasta, kad Irano filmai paperka savo neorealistiniu stiliumi, apmąstymais apie gyvenimo efemeriškumą, dokumentišku tikslumu ir savotišku naivumu bei nuoširdžia neprofesionalių aktorių vaidyba. Tačiau šįkart visu tuo sunku patikėti, juolab kad ir merginos smarkiai persistengia, o režisierius net nebando sutramdyti to mėgėjiško teatro. Svarbu ir tai, kad kartu su savo herojėmis jis pats nepabando peržengti uždraustos ribos ir labiau yra linkęs rodyti tarp kareivių ir merginų po truputį įsigalintį savitarpio supratimą. Pavyzdžiui, viena mergina, kuriai pavyko pabėgti nuo savo sargo, vis dėlto sugrįžta, nes nenori pakenkti kareiviui. Režisierius tarsi priima status quo ir visiškai nesistengia jo kvestionuoti.

Panašiai pasijutau ir spaudos konferencijoje. Geranoriškų klausimų nuolat provokuojamas papasakoti apie cenzūrą, Panahi kartojo, kad jis nėra politinio kino kūrėjas, kad jį labiausiai domina žmonės, visuomenė, gyvenimas jo šalyje. Jis rūsčiai pasmerkė danų karikatūras, o paklaustas, ar ne per gerai rodo kareivius, atsakė: "Iranas yra didelė šeima, kareiviai yra tos šeimos dalis".

Dar vienas festivalio konkurse rodytas iraniečių filmas – Rafi Pittso "Tai – žiema" ("Zemestan") taip pat verčia manyti, kad šis kinas pradeda išsigimti, kartoti schemas, tai, kas taip patrauklu ir priimtina Vakarų žiūrovui, bet atsisako tikrų jausmų, išgyvenimų, pastebėjimų, filosofinės gelmės, kurie taip žavi Abbaso Kiarostamio ar Makmalbafų dinastijos kūrėjų filmuose.

Panašių minčių sukėlė ir du konkurse rodyti Azijos filmai. Ir tailandiečio Pen-ek Ratanaruango "Nematomos bangos" ("Invisible Waves"), ir Honkongo režisieriaus Pang Ho-Cheungo "Isabela" varijuoja jau seniai žinomus motyvus, personažus. Režisieriai pernelyg pasitiki specifiška Rytų kino atmosfera, jo lėtu ritmu ir mįslingumu. Tačiau keistos, šiek tiek perversiškos istorijos, netekusios iš kūno ir kraujo sukurtų personažų, pakimba ore ir neįtikina. Po "Nematomų bangų" atmintyje lieka puikus operatoriaus Christopherio Doyle’o darbas, bet tuo, kad jis moka fiksuoti nematomus sielos virpesius, buvo galima įsitikinti ne kartą ir anksčiau.

Užtat amerikiečių kino veteranai nesudeda savo ginklų. 1924 m. gimęs Sidney Lumetas konkurse parodė savo naujausią filmą "Įrodyk mano kaltę" ("Find my Guilty") – per dvi valandas trunkančią teisminę dramą (Lumetas – vienas garsiausių šio grynai amerikietiško žanro kūrėjų, pakanka prisimint jo klasikinį filmą "Dvylika įtūžusių vyriškių"), paremtą tikrais įvykiais ir atkuriančią vieną ilgiausių Amerikos istorijoje teismo procesų. Kovinių filmų aktorius Vinas Dieselis tiesiog mėgaujasi vaidindamas gudrų mafijozą, bet, tiesą sakant, sunku dvi valandas iškentėti jo kuriamo savimi pasitikinčio ir savo sugebėjimais apmulkinti teismą tikinčio niekšelio monologus. Daug maloniau buvo žiūrėti Roberto Altmano filmą "A Prairie Home Companion". Taip vadinasi viena populiariausių radijo laidų, kurios steigėjas ir siela Garrisonas Keilloras filme suvaidino pats save. Visas filmas – tai teatre vykstantis laidos atsisveikinimo vakarėlis-koncertas, kuriame dalyvauja kantri muzikos žvaigždės. Vieną jų filme suvaidino Meryl Streep, ji, pasirodo, puikiai dainuoja. Altmano filmas neprimena jo kūrybos viršūnių, tokių kaip kad "Nešvilis" ar "Gosford Park", tai greičiau mielas puikiai surežisuotas ir suvaidintas divertismentas. Kita vertus, jame taip pat nepristigo Altmano išminties – neįkyriai per visą filmą varijuojama išėjimo tema: vykstant spektakliui užkulisiuose miršta senas aktorius, scenoje klaidžioja baltą lietpaltį dėvinti paslaptinga moteris… Tačiau visi šie motyvai rodomi neprikišamai, jie tik paryškina graudžiai linksmus režisieriaus apmąstymus apie vienos epochos mirtį. Įsiminė spektaklio konferansjė frazė: "Esame optimistai – žinome, kad visada gali būti dar blogiau".

Vienas kolega juokavo, kad Berlinalės direktorius Dieteris Kosslickas specialiai rinko silpnus konkursinius filmus, kad šalia jų geriau atrodytų vokiečių. Pastarųjų konkurse buvo daug – net keturi, o trys festivalio prizai juose vaidinusiems jaunosios kartos vokiečių aktoriams, man regis, įrodo, kad net labai geranoriška žiuri negalėjo išrinkti nė vieno prizo verto filmo. Visus keturis filmus siejo gana netikėta šių dienų vokiečių kinui nevilties, vienatvės, neįmanomos meilės ir nerimo gaida.

Naujausias Matthiaso Glasnerio ("Fandango") filmas "Laisva valia" ("Der Freie Wille") pasakoja apie moterų prievartautoją Teo (aktorius Jürgenas Vogelis, jis yra ir scenarijaus bendraautoris, apdovanotas "Sidabriniu lokiu" už meninį indėlį), kuris po devynių psichiatrinėje klinikoje praleistų metų išeina į laisvę ir nori pradėti naują gyvenimą. Per tuos metus jis daug ką suprato apie save, bet tai nereiškia, kad Teo pasitiki savimi. Jis yra priverstas nuolat slopinti prievartos troškimą, moterų baimę, neviltį. Net meilė Netei, kuri taip pat neseniai žengė lemtingą žingsnį – paliko visą gyvenimą ją psichologiškai slėgusio tėvo namus ir pradėjo gyventi savarankiškai, – pasirodo, negali padėti Theo. Vieną vakarą Netei užtrukus su draugais kavinėje, jis vėl pradeda prievartauti moteris. Beveik tris valandas trunkančiame įvairius pilkos ir tamsiai melsvos atspalvius pamėgusio režisieriaus (jis – ir operatorius) filme mažai kas vyksta – fiksuojami mikroįvykiai, atskleidžiantys abiejų personažų kančias, jausmus, meilės ilgesį ir viltis, kad netrukus pagaliau prasidės "normalus" gyvenimas. Finale Teo laisva valia pasirenka mirtį, tad filmo ištarmė visiškai nedviprasmiška. Tačiau laukto metafizinio efekto filmas taip ir nesukelia, nes kūrėjams nepavyksta pakilti virš personažų fiziologijos. Kad ir kaip režisierius bei aktoriai stengiasi prisodrinti filmą apmąstymų apie likimą, prigimtį, amžinąją vienatvę, sunku yra prisiversti užjausti personažą, patiriantį palengvėjimą po to, kai žiauriai sumuša ir išprievartauja moterį. Tačiau filmas neskatina ir filosofinių apmąstymų, nes rodo vieną konkretų, labai smulkmeniškai papasakotą ligos atvejį.

"Requiem"

Fiziologija nulėmė ir praėjusiame numeryje mano jau minėto Oskaro Roehlerio filmo "Elementarios dalelės" herojų elgesį, o vieną jų – Bruno suvaidinęs Moritzas Bleibtreu, matyt, pirmiausia "Sidabriniu lokiu" už geriausią vyro vaidmenį buvo apdovanotas dėl to, kad yra bene populiariausias savo kartos aktorius, beje, įsiminęs ir ne viename pas mus rodytame filme ("Eksperimentas", "Beldžiant į dangaus vartus", "Bėk, Lola, bėk", "Mėnulio tėtis"), nes jo suvaidintas Bruno nelabai išsiskyrė iš viso margo desperatiškai soluojančių "Elementarių dalelių" žvaigždžių ansamblio.

Už geriausią moters vaidmenį "Sidabriniu lokiu" apdovanota Sandra Hüller yra žinoma teatro aktorė. Apdovanotasis vaidmuo Hanso-Christiano Schmido filme "Requiem" (filmas apdovanotas ir tarptautinės kino kritikų žiuri prizu) yra jos debiutas kine. Filmo herojė – jauna epilepsija serganti mergina, kilusi iš religingos šeimos. Nepaisydama motinos protestų, ji pradeda studijuoti pedagogiką Tiubingene, čia susiranda draugų, mylimą vaikiną. Tačiau vis dažniau Michaela girdi balsus, jaučiasi jų smerkiama. Ji ieško pagalbos pas savo parapijos kunigą, bet šis atsisako padėti, sakydamas, kad balsai – merginos prasimanymas. Tada Michaela kreipiasi į kitą kunigą, kuris jai pasiūlo egzorcizmus. Negydoma liga progresuoja, atomazga įvyksta tėvų namuose, kai Michaela grįžta paviešėti per Kalėdas. Griežta motina išmeta šiukšlių dėžėn jos madingus drabužius, ir tai tampa paskutiniu lašu. Pabaigoje titrai pasako, kad mergina mirė išsekusi po daugybės egzorcizmo seansų.

Schmido filmo pagrindas – reali istorija, prieš kelis dešimtmečius vykusi Vokietijos pietuose. Režisierius labai tiksliai atkuria 8-ojo dešimtmečio atmosferą, jo herojė čia jaučiasi gana nejaukiai. Vienoje pirmųjų filmo scenų dėstytojas jos paklausia, kuo ji tiki. Michaela atsako, kad Dievu, ir sulaukia vieningo auditorijos juoko. Tačiau jos beprotybę skatina ne tai, ne ore aiškiai juntamos visuomenės ir papročių permainos, bet Michaelos skaudžiai išgyvenamas motinos šaltumas, nemeilė, griežtumas. Man pasirodė, kad režisierius būtų tik išlošęs, jei būtų išryškinęs motinos ir dukters konfliktą, tarp jų nuolat vykstančią nebylią kovą ir iš jos gimstančius Michaelos sąžinės priekaištus, tampančius tais baisiais ją kankinančiais balsais, o ne religinius savo herojės išgyvenimus ir abejones. Kaip ir kituose vokiečių filmuose, ir šiame vėl atiduodama duoklė ligai – aktorė kruopščiai vaidina epilepsijos priepuolius ir vis stiprėjančią savo herojės beprotybę. Ji pati tarsi užkerta kelią į kitokią istorijos traktuotę.

Bene prieštaringiausių vertinimų sulaukė ketvirtasis konkursinis vokiečių filmas – Valeskos Grisebach "Geismas" ("Sehnsucht"). Jo herojus yra trisdešimtmetis mažo kaimelio šaltkalvis, raktų dirbtuvės savininkas, kuris laisvalaikiu dar dirba kaimo ugniagesių komandoje Jis laimingai gyvena kartu su mylima žmona, su kuria jie pažįstami nuo vaikystės, ir sūnumi. Pirmosiose filmo scenose vyras aptinka avarijoje užsimušusius žmones. Šis įvykis priverčia jį patirti kažką netikėta, susimąstyti apie mirtį. Netrukus vyras išvyksta į gretimą miestelį, į ugniagesių pratybas. Ten jis susipažįsta su kavinės padavėja. Mirtinai nusigėręs jis atsiduria jos namuose ir ryte atsibunda jos lovoje. Taip prasideda jo meilės drama. Vyras nuoširdžiai myli savo žmoną, bet myli ir tą kitą. Negalėdamas su tuo susitaikyti, jis nukreipia šautuvą tiesiai sau į širdį. Filmo pabaigoje, kai sraigtasparnis išskraidina vyrą į ligoninę, du paaugliai (matyt, tokie, kokie kadaise buvo tas vyras ir jo žmona) svarsto, kurią moterį jis pasirinks, jei liks gyvas.

Valeska Grisebach, be abejo, yra brolių Dardenne’ų kino gerbėja. Iš čia – pabrėžtinai dokumentiškas, neefektingas, realistiškas filmo stilius, neefektingi, labai kasdieniški herojai, jų banali buitis, lėtas, nuolat stringantis filmo veiksmas. Iš pradžių šiek tiek erzina neprofesionalių aktorių susikaustymas, tačiau tai išnyksta, kai pajunti jų išgyvenimų autentiškumą. Rodydama pabrėžtinai neefektingus, paprastus herojus, išgyvenančius romantikų plunksnos vertas aistras ir dvejones, režisierė tarsi siekia priversti žiūrovus kartu su ja įminti geismų ir meilės mįslę. "Geismas" – tai tarsi melodrama a rebours. Režisierė stengiasi pakilti virš pasakojamos istorijos, atrasti tas universalias prasmes, į kurias visada atsiremia Dardenne’ų pasakojimas. Deja. Grisebach meistriškai kuria nuotaiką, bet ši vis dėlto tampa pernelyg monotoniška. Kartais net atrodo, kad ji stebi savo personažus tarsi vabzdžius. Kartais režisierei pavyksta sukurti įsimenančias scenas, kaip ta, kai vyras vienas ilgai juda kavinėje šokio ritmu, apsikabinęs įsivaizduojamą mylimąją, tačiau kartais pastangos rasti metafizinį lygmenį pernelyg tiesmukos, kaip scenoje, kai vyrui išvykus žmona dainuoja su draugėmis chore ir staiga nei iš šio, nei iš to pravirksta, tarsi nujausdama būsimą tragediją.

B. d.