Svarbu, ką ir kaip vaizduoji

Reprezentacijos iššūkiai. Vilnius, AICA, 2005, 400 egz., 104 p.

Kad reprezentacija – rimtas dalykas, patvirtina pasauliniai įvykiai. Pranašo Mahometo karikatūra Danijos spaudoje natūraliai ar dirbtinai sukėlė aršų viso musulmoniško pasaulio protestą. Vaizdai mus veikia keliais lygiais: perskaitoma konkrečia žinia proto lygmenyje ir labiau jausminiu poveikiu pasąmoniniame lygmenyje. Yra daug išsamių aiškinimų apie vaizdų veikimo mechanizmus, tačiau akivaizdu viena – vaizdas yra stiprus įrankis, prisidedantis prie mentalinės realybės konstravimo. Labai svarbu, ką ir ypač kaip vaizduoji, nes vaizdas gali virsti ginklu.

Todėl Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcijos knygelės "Reprezentacijos iššūkiai" tema yra labai aktuali. Straipsnių rinkinio kontekste žodis "reprezentacija" suprantamas dvejopai: kaip vaizdavimas, pateikimas ir kaip atstovavimas.

Margarita Jankauskaitė nori atkreipti mūsų dėmesį į tai, kad moterys Lietuvos masinės informacijos priemonėse vaizduojamos iškreiptai, akcentuojant tik jų seksualumą. Kita reprezentacijos prasme Lietuvoje gyvenančios moterys išvis neatstovaujamos. Toks išbraukimas iš vaizdų sistemos leidžia elgtis taip, lyg jų ir nebūtų.

Erika Grigoravičienė nagrinėja, kaip apsigavo Lietuvos gėjų lyga, pasirinkusi savireprezentacijai dviejų darbininkų skulptūrą ant Žaliojo tilto, "nes daugiausia, ką galėjo perteikti ši skulptūra, – tai homosocialumo idėją". Tikrai, kam simuliuoti vyrų homoseksualumą ant jau susimuliuotų proletarų galios ir draugystės simuliacijos? Autorė pabrėžia, kad vyrų romantinės draugystės motyvų galima aptikti įvairių laikotarpių mene, tačiau lesbietės yra bene visiškai išstumtos iš atstovavimo, taigi ir egzistavimo, lauko. Autorė akcentuoja tą pačią problemą, kaip ir Margarita Jankauskaitė: "Moterys nematomos, o to, kas nematoma, kaip ir nėra." Gėjus gina tarptautinės organizacijos dėl diskriminavimo darbe, o kas gins gausias darbe diskriminuojamų vienišų motinų gretas?

Kad meno kūrinys gali išskleisti vietos mentaliteto prieštaravimų žemėlapį, parodo kviestinės autorės Veerle Poupeye pasakojimas apie Išsivadavimo monumentą Jamaikoje. Skulptūrai buvo skirta daug pinigų ir pykčio – visai kaip Valdovų rūmams Vilniuje.

Giedrė Jankevičiūtė aprašo, kokių strategijų tarpukariu ėmėsi naujai susikūrusi Lietuvos valstybė pristatydama savo kultūrą. Pirmąjį savo pasirodymą tarptautinėje dekoratyvinės dailės parodoje Monzoje, nelabai turėdami iš ko rinktis, pradėjome medinių dievukų ir kryžių nuotraukų ekspozicija. Sulaukėme pasisekimo. Toliau aprašoma, kur veda inertiška kultūros politika ir tradicijos pervertinimas.

Marta Vosyliūtė radikalizuoja atsiliekančios ir nudėvėtos informacijos temą, pasitelkdama dėvėtų drabužių verslą kaip metaforą ir kaip tiesioginį įrodymą. Martos rašiklis – kaip skalpelis. Pastabos – kaip pjūviai. Kelių retorinių klausimų negaliu susilaikyti nepaminėjusi: dėvėtų rūbų siuntos iš JAV – parama ar turtingo pasaulio galios rodymas? Ar labdara yra nauja kolonizavimo forma? Svarbiausia nepamiršti, kad "bet kokia parama, išmaldos, dovanos yra tai, kas primetama [...]"

Skaidra Trilupaitytė tyrinėja nacionalinę reprezentaciją svarbiose nūdienos tarptautinėse parodose ir ŠMC ekspozicijas, susijusias su Lietuvos atstovavimu. Nacionalinės reprezentacijos situaciją galima susieti su Giedrės Jankevičiūtės aprašyta kultūros suvokimo inercija tarpukariu, kai Lietuva veikė kaip turistinis objektas. Šiuos du tekstus jungia ir vainikuoja Taavos Koskinen teksto keliami klausimai apie periferijos santykį su centru ir atvirkščiai, bei periferijos sąveiką su periferija. Ji įžvelgia Vakarų kolonistinį požiūrį į posovietines šalis, išblėsusį dėmesį prasiplėtus meno scenos geografijai. Dažnai atsivėrę nauji horizontai apima neprecedentinius reiškinius, kuriuos centrai šaltu veidu pritempinėja prie savo suvokimo standartų.

Laimos Kreivytės tekstas skirtas šiuolaikiniam feministiniam diskursui Lietuvos mene. Jos teigimu, terminą "postfeminizmas" būtų netikslu vartoti, nes vietinis feminizmas neadekvatus pasaulinei patirčiai. Pasak autorės, "postfeminizmas" Lietuvos meno kontekste skamba kaip "postkapitalizmas" Lietuvos ekonomikoje, dar tik bandančioje išbristi iš "laukinio" kapitalizmo pelkės".

Rasa Žiemytė antropologiškai nagrinėja animacijoje ir kitos formos populiariuosiuose pasakojimuose atsiradusią tendenciją naudoti aktyvios kovingos mergaitės, merginos ar moters vaizdinius. Šie vaizdiniai džiugina tuo, kad atsiranda atstovavimas. Tačiau visuose pateiktuose pavyzdžiuose herojes vis tiek valdo vyras. Kad ir kiek Čarlio angelės būtų kietos merginos, jos yra Čarlio… Priežastimi įvardijami kūrėjai, kurie dažniausiai yra vyrai. Teksto žinutė paprasta – laikas prasibrauti prie kuriančiųjų pozicijų.

Kalbant apie leidinį apskritai, susidaro įspūdis, kad meno tyrinėtojos, skubėdamos dirbti daug darbų, tik pasėmė rieškučiomis po mažą dalelę iš savo pagrindinio darbo ir tai pritaikė konferencijos temai. Šitai ypač jaučiama giliai iščiupinėjančiame Dalios Navikaitės tekste apie mirties temos reprezentaciją Dariaus Žiūros kūriniuose. Todėl jei leidinio formatas būtų lengvesnio žanro (pvz., laikraščio ar žurnalo) – tekstai būtų pakankamai stiprūs, net įspūdingi. Tačiau knygoje jiems kartais pritrūksta raumenų. Tokia situacija turi vieną labai aiškią priežastį – menotyros ir apskritai intelektualinės minties marginalizavimas. Pinigai skiriami abejotinos vertės valdovų rūmų statybai ar politiniams vakarėliams, o aukšto lygio specialistai, nepriklausomai nuo kvalifikacijos ir stažo, gyvena iš Dievo malonės ir papildomų darbų.

Monika Krikštopaitytė