Kaita yra graži

Robertas Antinis. Paminklas Romui Kalantai Kaune. 2002 m.

Laima Kreivytė: Norėčiau su Jumis pasikalbėti apie šiuolaikinę paminklo ir apskritai skulptūros mieste sampratą. Man didelį įspūdį padarė Jūsų sukurtas paminklas Romui Kalantai Kaune - vienas iš geriausių šio žanro kūrinių, sukurtų per dešimt metų. Jis gražiai įsiterpia ne tik į supančią aplinką, bet ir į platesnį šiuolaikinių paminklų kontekstą, kai siekiama ne monumentaliomis formomis išaukštinti herojų, bet sukurti atminties ženklą, kuris atgaivintų istorinę ir kultūrinę vietos aplinką. Kaip kilo šio paminklo idėja?

Robertas Antinis: Kadangi erdvė prisodrinta vertikaliais akcentais, paminklas turėjo būti horizontalios architektonikos. Buvo svarbu ir išsaugoti autentišką vietą, kurioje įvyko tragiška Kalantos akcija. Kūrinio tarsi turėjo nebūti - nes svarbi pati žemė. Tai sutapo su mano plastiniais ieškojimais, žemės meno darbais, dėmesiu horizontalėms.

Plastika turėjo sietis su įvykiu - Kalantos susideginimu. Atsirado lieta forma, kuri asocijuojasi su ugnimi ir karščiu. Man pasirodė, kad tinkamiausia medžiaga - ketus. Jis geriau negu kiti metalai atspindi procesus. Ketus visada keičiasi, jis grubesnis, ne toks dailus. Bronza čia visai netiktų. Darant paminklą reikia atsižvelgti į istoriją, ji padiktuoja tam tikras formas - tai gali būti sudegęs istorijos puslapis arba sudegusi žemė. Man, kaip skulptoriui, buvo įdomu, kad vienur metale dariau įdubas, ažūrą, o kitur išmečiau metalo formas į veją, ir atsirado sąskambis. Paženklinu ne tik pievos ir Laisvės alėjos sąlyčio vietą, bet ir nukreipiu žiūrovo žvilgsnį tolyn. Tie ketaus "akmenys" asocijuojasi su žiežirbomis, kometomis - priklauso nuo praeivio.

L.K.: Įdomus sumanymas išskaidyti formą ne tik erdviškai, bet ir semantiškai: liepsnos liežuvius menantis pievos pakraštys kalba apie vyksmą, transformaciją, o ketaus akmenys įkūnija stabilumą. Kartu ir liepsna, ir akmuo nurodo amžinybę.

R.A.: Tai tokia improvizacija. Įdomu palyginti senesnes ir naujas skulptūras. Kai XX a. pradžioje tėvas atvyko iš Paryžiaus, iškilo problema, kaip suderinti tai, ko ten išmoko, ir lietuvišką paminklo sampratą. Niekas iš tiesų nežinojo, koks turi būti paminklas. Vieni žiūrėjo į XIX amžiaus vokiškus pavyzdžius, kiti bandė perteikti lietuviškumą lipdydami karolius, lelijas. Ir dabar neaišku, koks turi būti paminklas. Po šimto metų apie karolius ir klumpes jau niekas nekalba, bet vis dar pasitaiko primityviai suvokto lietuviškumo pavyzdžių.

L.K.: Tačiau lietuviška paminklo samprata, sprendžiant iš vykusių konkursų, dar labai konservatyvi. Pageidaujama matyti arba kunigaikštį, arba kitokius atpažįstamus simbolius. Pasikliaujama ne skulptoriaus fantazija ir profesionalumu, bet paviršiaus ženklais.

R.A.: Paminklas visada daromas atsižvelgiant į situaciją ir užsakovus. Bet galima ir nesitaikyti su pačiu primityviausiu požiūriu. Kaip ir kiekviena meno rūšis, šioji turi turėti rizikos ir net chuliganizmo - žinoma, paminkle jo dozė mažesnė. Gal geriau tiktų žodis "eksperimentavimas", bet juk kiekvienas meno kūrinys yra tarsi eksperimentas.

L.K.: Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, atstatėte keturis savo tėvo Roberto Antinio paminklus - taigi gerai pažįstate monumentaliosios skulptūros tradiciją. Tačiau kurdamas savo paminklus pasukote kitu keliu - siekėte labiau įsiklausyti į aplinką, nedominuoti joje. Ar tokį požiūrį lėmė grupės POST ARS kūrybinė patirtis, ar keliaujant pamatyti šiuolaikinių paminklų pavyzdžiai, ar viduje subrendęs suvokimas, kad dabartinio laiko neįmanoma išreikšti meno formomis, kurios buvo aktualios XX a. pradžioje?

R.A.: Menininkas turi reaguoti į viską. Instaliacijos, žemės menas, minimalizmas - visa tai darė įtaką. Šiuo metu paminklo samprata tapo demokratiškesnė. Anksčiau paminklas buvo pakeltas aukštai ir apžiūrimas iš tolo, prie jo neprieinama. Dabar jei paminklas yra mindžiojamas, su juo gyvenama, jei jis suaugęs su praeiviu arba žiūrovu, tai nuo to pagarba įvykiui ar asmeniui nesumažėja. Šiuolaikiniam paminklui vienas iš svarbiausių dalykų yra kontekstas. Anksčiau į paminklą žiūrėta statiškai, dabar jis suvokiamas kaip kūrybinis procesas, kuriame kinta ir skulptūra, ir praeivis. Paminklas gali būti tik tuščias kevalas - svarbiausia, ką sukuria stebėtojas. Jei suvokėjo sąmonėje neįsižiebia tos kibirkštys, bet koks paminklas gali likti metalo laužo krūva.

Robertas Antinis. Paminklo Romui Kalantai fragmentas. 2002 m.

Anksčiau užtekdavo paprasto ženklo - kad būtų lakoniškas ir įtaigus. Mano "Kryžiaus - medžio" sumanymas atsirado dirbant su popieriniu kryžiaus modeliu. Iškirpau spyglius, atlenkiau į vieną pusę, atlenkiau į kitą - gavosi trimatė forma, kuri kažkuo priminė augalą. Dabar reikia sudėtingesnių sprendimų. Kai dariau "Vaikų torą" karo metais žuvusiems žydų vaikams, turėjau atsižvelgti į tūkstantmetes kultūros tradicijas. Padariau paminklą, kurio forma gali asocijuotis su kino juosta - tarsi atsukamas atgal XX a. tragedijos filmas.

L.K.: Įdomu, kad Jūsų kūryboje nėra ryškios perskyros tarp paminklinės skulptūros ir simpoziumuose sukurtų darbų. Pavyzdžiui, naujausia Jūsų skulptūra "Vienas" Skulptūrų zonoje Kaune tarsi pratęsia Kalantos paminkle plėtojamą metalo ir žemės dialogą.

R.A.: Taip, jos susijusios, tik čia panaudotas plienas. Šiame darbe svarbus paradoksas. Visi skulptoriai žino, kad daiktas, esantis virš galvos, sukuria ypatingą emociją. Man buvo įdomu pažiūrėti, kaip veikia nuo žemės atitrūkęs žalias reljefas. Iš pradžių norėjau padaryti šaknimis į viršų apverstus medžius, besiremiančius šakomis kaip kojomis. Kojos tapo plieninės, bet išliko netaisyklingo jų išdėstymo ekspresija. Architektas Linas Tuleikis pastatė skulptūrą taip, kad ji "apžergia" taką - žiūrovas gali praeiti po skulptūra. Industrinėje erdvėje įkurtos Skulptūrų zonos ekspozicijoje labai svarbus kontekstas - mano "Vienas" tarsi koks gyvis išlenda iš miškelio. O jo siluetas (sąmoningai to nesiekiant) tarsi atkartoja netoliese esančio kamino formą.

Man, kaip skulptoriui, buvo įdomu, kaip žalią kalną laikanti plokštuma kontrastuoja su žeme ir augalais.

L.K.: Šis darbas yra tarsi Jūsų akcijos "Dengianti plokštuma" apvertimas - ten buvo svarbu priglusti, susilieti su žeme. Čia priešingai - atsiplėšti, sukeisti žemę ir dangų vietomis.

R.A.: Man visada svarbus procesas, taktiliškumas, efemerija. Skulptūra, netgi paminklas, gali ne tik fiziškai susilieti su žeme, ji gali iš viso būti nematoma. Buvau susiliejęs su plokštuma, o kitas žingsnis būtų pereiti į įdubas. Nuo išgaubtos formos per prigludimą, kol visiškai "įlendi" į žemę. Galima paminklą suvokti vien tik lytėjimu arba per garsą - dabar mąstymas visiškai pasikeitė.

L.K.: Jei manysime, kad paminklas skirtas saugoti atminčiai (nors dabartinės teorijos skelbia, kad statydami paminklus "atsikratome" praeities), geriausiai prisiminimus saugo tokie efemeriški dalykai kaip kvapas ar muzika. Jūs daug dirbote su trapiomis, minkštomis medžiagomis - smėliu, stiklu, vata. Dėmesys taktilinėms medžiagos savybėms siejasi ir su Jūsų kūryboje svarbia neregių tema.

R.A.: Skulptoriai dirba lytėdami, visi žmonės gyvena lytėdami, tačiau tas pojūtis nepelnytai nuvertintas. Ta prasme neregiai daug turtingesni. Mes iš savęs atimame taktiliškumo grožį ir informatyvumą. Žinoma, mes niekada nepasieksime neregių jautrumo. Galima eiti dar toliau - kurti būsenas, situacijas, kurios veiktų visą kūną. Taip meno kūrinys suauga su suvokėju. Todėl taip įdomu dirbti su neregiais. Stengiuosi, kad tuos objektus galėtų pajausti ir matantieji. Galima kurti ištisas pojūčių zonas, scenarijus - ne tik objektus.

Robertas Antinis. "Vienas". 2002 m. Skulptūrų zona Kaune

L.K.: Žiūrovas iš karto įtraukiamas į kūrybos procesą.

R.A.: Taip. Pavyzdžiui, "Šokio spaustuvėje" kartu su "Auros" šokėjais įtraukiau ir keletą neregių. Šokėjai taip pat buvo užrištomis akimis - kiekvienas žmogus turėtų patirti, kaip keičiasi kūno plastika nematant. Savo studentams tapytojams daviau užduotį - nulipdyti reljefą pirštų prisilietimais prie molio. Darbo pabaigoje uždengiamos akys ir - keistas dalykas! - jie padarė tą reljefą įtaigesnį, negu matydami. Užrištos akys tarsi praplečia mąstymą.

L.K.: Ar Jums svarbios nuorodos į dailės istoriją?

R.A.: Rusų menotyrininkai yra pastebėję mano uždengtų kūnų, kai per medžiagos klostes išryškėja forma, ir antikinių reljefų panašumą. Bet sąmoningai to nesiekiau. Man aktualesnis šiuolaikinis šokis. Jo supratimas smarkiai pasikeitė - dabar gali šokti tik akys ar pirštai. Šokėjas gali kalbėti, gulėti, beveik nejudėti. Įdomu, kaip viskas pereina per kūną - nuo improvizacijos iki griežtai užprogramuotų dalykų. Berlyne stebėjau didelę grupę nuogų žmonių, judančių tarp dviejų stiklų. Choreografė ne tik dirba su kūnu, bet ir sukuria jiems tam tikrą situaciją. Žinoma, vis tiek išlieka ribos, nors ir permatomos.

L.K.: Proceso svarba ir laiko dimensija Jūsų darbuose ryškiai atsiskleidė dalyvaujant POST ARS grupės veikloje. Ar čia ir kilo susidomėjimas judesiu?

R.A.: Dar studijų metais man imponavo judesys, net pantomima - tada Lietuvoje dar nevyko jokios akcijos. Bet dabar akcionistai padarė daug įdomių dalykų. Kita vertus, tam tikros meninės akcijos egzistavo visada, tik niekas jų taip nevadino. Prisimenu kai kuriuos tėvo "išsidirbinėjimus", kurių dvasia buvo artima akcionizmui. Jis norėjo kažką padaryti iš savo šonkaulio gabaliukų, likusių po operacijos. Koks šiuolaikinis akcionistas nenorėtų? Dauguma žmonių intuityviai yra akcionistai - nesvarbu, kad kai kurie jų nekenčia šiuolaikinio meno. Tiesiog anksčiau politinė ir kultūrinė situacija Lietuvoje buvo nepalanki tokioms meno formoms. Todėl tik 1990 m. ir įvyko pirmosios POST ARS akcijos - man tai buvo kaip išsivadavimas.

L.K.: Vienas iš POST ARS darbų buvo autobusas numautais ratais Šiuolaikinio meno centre, parodoje "Lietuvos dailė`95" - kartu ir konkreti socialinė refleksija, ir keliavimo metafora, nuoroda į laikinumą.

R.A.: Mes tikrą autobusą pavertėme paveikslais, o iš paveikslų dar kartą padarėme autobusą. Tie reikšmės apsivertimai ir yra patys įdomiausi. Kartais tam tikri gyvenimo fragmentai, net nuotrupos svarbesni už visumą. Maži pastebėjimai. Nebūtina stengtis mintį užfiksuoti "amžiams". Projekto "Ženklas Kaunui" metu Dainius Liš- kevičius atsistojo ant Kauno pilies bokšto ir kelias minutes buvo "vėjarodis". Tos kelios minutės atrodė prasmingiau nei kai kurie ilgai gaminti darbai. Kūnas, architektūra, miesto situacija čia suaugo į visumą - atminty tai įsispaudė daug giliau nei dideli ir daug triūso pareikalavę kūriniai. Trumpalaikiai, net efemeriški dalykai gali padaryti didesnį poveikį ir ilgiau išlikti atmintyje. Panašiai ir gamtoje. Kai buvau Pietų Amerikoje, vietos lietuviai guodėsi, kad jiems ten sunku gyventi, nes nesijaučia metų laikų. Ten visą laiką žydi gėlės ir niekas nesikeičia. Nesvarbu, kad čia purvas, šalta, bet koks tai turtas! Kaita yra graži.

L.K.: Prisiminiau Jūsų mintį apie "pasaulį be kūniškų formų", atsisakant fizinės formos aiškumo ir apibrėžtumo. Prieš dešimt metų sakėte, kad tuščias laukas yra Jums atradimas. Ar ir dabar taip galvojate?

R.A.: Kartais žmogus net neturi žinoti, kad yra užlipęs, perėjęs ar prigludęs prie meno kūrinio. Nebūtina žinoti, kas jį padarė. Nereikia apčiuopiamybės. Vardai irgi ištirpsta. Suvokėjai ir yra autoriai, argi ne taip?

Kalbėjosi Laima Kreivytė