Kitoks miestas

Jūratė Mykolaitytė. "Alisos namas". 2001 m.

"Lietuvos aido" galerijoje šiuo metu veikia Jūratės Mykolaitytės tapybos paroda. Ekspozicija įdomi keliais požiūriais. Pirmiausia autorė laikosi nuošaliai nuo lietuviškoje tapyboje vis dar dominuojančios galingos neoekspresionistinės, gestiškosios tradicijos. Fantastinė J. Mykolaitytės paveikslų prigimtis, sapniškos, irealios dermės kai kuo artimos Š. Saukos, H. Natalevičiaus, R. Filistovičiaus, R.Sližio, V. Ilčiuko "linijai": tapytoja cituoja, perkuria siurrealizmo, magiškojo realizmo, daiktiškumo, senųjų meistrų kūrybos fenomenus, visą šį stilistinį margumyną pritaikydama savajam pasaulėvaizdžiui.

Žinantiems J. Mykolaitytės braižą turėtų būti įdomi paskutinių, naujesnių tapytojos kūrinių plastikos, kolorito kaita, galbūt ir ryškėjantis pasirinktos išraiškos sustabarėjimas ar atvirkščiai - produktyvūs pokyčiai.

Tapytojos paveikslų visumą N. Adomonytė yra romantiškai apibūdinusi kaip "būtųjų kultūrų ir išdeginto pocivilizacinio pasaulio jungtį, žmogaus tvarinių desantą visatoje". Dominuojantys J. Mykolaitytės tapybos motyvai - tai kultūros, miesto civilizicijos nuotrupos. Prasminiu požiūriu deriniai alogiški; formaliuoju - kompozicijos dažniausiai stabilios, monumentalios, klasikinės. "Klasikinį" įspūdį sustiprina daugelyje paveikslų juntamas teatrališkumas, sceniškumas. Dusli, beorė erdvė, primenanti tuščius de Chiricco miesto peizažus - scena, kurioje "vaidina" keistus pavidalus įgiję pastatai, neįprastų mastelių architektūros ir fantasmagoriškų būtybių kontrastai. Tapytoja nevengia ir eksperimentų su "pažįstamais" motyvais (Užupio, senamiesčio fragmentai). Tačiau monochromiškas, duslus koloritas, irealus fonas juos nuasmenina, išplėšia iš įprastos aplinkos. Panirę į rūką, virsdami fantastiškais, be tikslo plūduriuojančiais laivais ar keisčiausiais, priešingai pačiai mūro prigimčiai išlankstytais, siūbuojančiais tvariniais, šie motyvai tolydžio abstraktėja, tampa dekoracija sapniškam veiksmui.

Aukščiau minėtų giminingos stilistikos tapytojų kūrybai nesvetimas "žmogiškasis faktorius" ar bent jau tam tikros su sociumu, asmens ir visuomenės egzistencija, ydomis sietinos alegorijos, prasminiai sąskambiai, tačiau to nepasakysi apie ligšiolinę J. Mykolaitytės tapybą. Regis, autorei žmogus niekad nebuvo labai svarbus; ji labiau mėgdavo antropomorfizuoti architektūros motyvus, o vietoje žmonių savo detaliai nutapytose vizijose komponuodavo vaiduoklius, keistas miesto dvasias ar dievybes. Šia prasme tapytoja konstruoja terpę, kuriai apibūdinti vargiai tiktų laiko, erdvės ar juolab su sociumu susijusios sąvokos. Toks pasirinkimas pakankamai pavojingas. Preciziški, išgryninti J. Mykolaitytės paveikslai kartais dvelkteli apokaliptiškomis nuotaikomis, tačiau žaidimas baugokais, numirėliškai sustingusiais pavidalais, alogiškumu kartais atrodo betikslis, daugių daugiausia dailus ar dekoratyvus.

Naujesni (2001-2002 m.) J. Mykolaitytės darbai nenustebina, čia nematyti itin ryškių manieros, stilistikos lūžių - autorė išlieka lengvai atpažįstama. Tačiau pokyčių galime pastebėti. Varijuodama iš- vardytus motyvus, siužetus, tapytoja kiek paįvairina įprastą jų repertuarą. Pirmiausia krenta į akis, jog šiose kompozicijose šalia anonimiškos, "sužmogintos" architektūros atsiranda ir iki šiol J. Mykolaitytės ne itin mėgtas personažas - žmogus. Tai vaikų figūrėlės ar nedetalizuotos miestiečių figūros, stebinčios kokį nors fantastinį veiksmą - pavyzdžiui, besiruošiančius išskristi bokštus, kurių smailės lyg raketos nutaikytos tiesiai į dangų ("Atsisveikinimas", 2002). Šalia baugokų, iš ankstesnės dailininkės kūrybos pažįstamų trobesių-laivų ("GDETOTAM" 2002) matome ir kitaip traktuojamų architektūrinių fantazijų. Atrodo, jog tapytoja pamėgo dinamiškai yrančią, čia pat besiskaidančią architektūrą. Šiose kompozicijose atsiranda daugiau įtampos, žaismingumo. Čia minėtini "Atplaišos" (2002), kur statinių fragmentai blaškosi lyg palaikiai popieriai ar skudurai pavėjui, "Karuselė"(2002).

Taigi, toliau varijuodama tos pačios kilmės motyvus, stilistiką, Jūratė Mykolaitytė į savo tapybą sugeba įvesti ir tam tikrų, kad ir nežymių, pokyčių.