Nakties teismas "Vargšų operoje"

Anna Mariac Castelli M.Raškovskio nuotr.

...Nakčiai įstatymo niekad nebuvo - ir iš ko jai rašyt jį, į tomus sukišti vėją, meilę ir viską kaip buvo?...

Tai tik kelios eilutės iš dvi valandas trunkančio trijų veiksmų monologo - kompozitoriaus Léo Ferré monospektaklio "Vargšų opera", kurį spalio 25 d. vakarą Vilniaus publikai pristatė Valstybinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Gintaras Rinkevičius). Renginį kartu su VSO organizavo Italijos ambasada, Italijos kultūros institutas bei Prancūzų kultūros centras.

Anonsai skelbė pasaulinę premjerą, nes su dainininke Anna Maria Castelli visa opera buvo atlikta pirmąkart (kūrinio fragmentai dalyvaujant kitai sudėčiai atlikti Prancūzijoje ir Italijoje). Kadangi A.M. Castelli pristatyta kaip garsi džiazo atlikėja, galima buvo tikėtis kažko panašaus į miuziklą. Juolab kad kompozitoriaus Léo Ferré (1916-1993) vardas mums taip pat mažai žinomas. Vakaro programėlėje jis apibūdintas kaip talentingas menininkas, kurio kūryba labai eklektiška: jis - poetas ir bardas, kompozitorius, rašytojas ir filosofas, įkūnijęs laisvamanišką Lotynų kvartalo dvasią. Jo didžiulį meninį palikimą sudaro dainos, poezija, simfonijos ir kameriniai kūriniai, tekstai ir novelės... Kaip poezijos muzikoje perteikėjas, savo dainomis jis išpopuliarino daugelį poetų - Verlaine`ą, Rimbaud, Boudelaire`ą, Apollinaire`ą, Villoną, Aragoną etc. - ir pelnė publikos palankumą.

Taigi ir "Vargšų opera", kurią kompozitorius brandino 30 metų, pristatoma tarsi dvasinis kūrėjo testamentas, anot paties autoriaus - "kreipimasis į visus vargšus" muzikos ir poezijos kalba. Tiksliau - savitu jos deriniu. Iš vieno kūrinio sunku spręsti, kas pirmauja L. Ferré kūryboje - kompozitoriaus ar poeto talentas. Tačiau šiuokart man įdomesnė pasirodė poezija nei muzika. Poetinis vizijų, kliedesių, mitologinių įvaizdžių, metaforų ir alegorijų, urbanistinių (militaristinių) motyvų konglomeratas, kurio prasmes sinchroniniuose titruose vos spėji (arba nespėji) gaudyti dideliame videoekrane, "veža". O gal poezijos perskaitymas? Prancūziškas tekstas italės A.M. Castelli lūpomis, siela, visišku atsidavimu?.. Aiškumu, įtaiga, gražia tartimi, raiškiomis intonacijomis, gebėjimu persikūnyti balsu...

Prisipažinsiu - iš pradžių jutau kažkokį nepasitikėjimą, šokiravo ir skaitomas tekstas (juk opera!), tačiau atsirandantis dialogas su klausytoju, augančios dinamikos dramaturgija ir įtaiga, pagaliau nuostata, kad gali būti ir taip, ištrynė nepasitikėjimo ir laiko ribas. Dviejų valandų naktinė kelionė autoriaus sielos labirintais, kai už kiekvieno posūkio nežinia kas laukia, intriguoja. Minčių chaosas nuo meilės iki mirties, nuo vienuolių iki prostitučių, baro tarnų ir vargšų atveda į vizijų, reginių ir mitų pasaulį. Visa tai išsakoma pasitelkus Nakties palydovus - Varną, Gaidį, Apuoką, Katiną, Skurdą, Mirtį, Jonvabalį, Vaiką, vienuoles ir ... A. M. Castelli gebėjimą kalbėti jų kalba. Penkiolikos minučių Epilogo monologas būgnų fone nuskambėjo lyg sielos agonija, kur viskas galutinai susijaukia tam, kad prašviesėtų... Staigiai ir netikėtai. Pabaiga. Kartais jaučiausi atitrūkstanti tai nuo tekstą lydinčios muzikos, tai nuo gilinimosi į jo prasmes. Jų nestigo. Poezijos garsai suskamba lyg muzika, gėriesi jos gražiu skambesiu, tobulu ištarimu, dikcija ir intonacijomis, o jei dar pagauni paskirų prasmių blyksnius, - prikausto dėmesį, ir, regis, gali klausytis be galo...

Apie operą tradicine dramma per musica prasme negali kalbėti, - jos tiesiog nėra. Tai drama ir muzika. Muzikai čia teko apskritai keistokas vaidmuo - greičiau iliustruojantis, palydintis. Atrodo, kad tokios muzikos pilni holivudiniai filmai, ji girdėta. Tai simfodžiazo stilistika, besisiejanti su XX a. pradžios kompozitorių domėjimusi džiazo ir populiariosios muzikos stiliais, šiuo atveju - bigbendų ir prancūziškų kabaretų atgarsiais. Čia išgirsti varinių rifus, klarneto ar saksofono svinguojančias melodijas, fokstroto, tango ar prancūziškų chanson atgarsius, akordeono ar fortepijono (deja, blankokai skambėjusių) pritarimus etc. Sutapimas ar ne, bet yra aliuzijų į Debussy, Stravinskio, Gershwino stilius ir citatas. Todėl suprantamas dirigento Massimo Lambertini siekis, šiek tiek prislopinus orkestrą, stebėti vykstančią dramą iš šono, padėti pagrindinį emocinį krūvį nešančiai aktorei, bet vis dėlto gaila, kad iki kūrinio pabaigos taip ir neišgirdome didesnių muzikinių intarpų - tiek instrumentinių, tiek vokalinių, - taip ir neteko išgirsti A. M. Castelli - dainininkės balso... Belieka tikėtis kito projekto jai dainuojant.

Beja, toks kūrinio sumanymas diktuoja ir erdvės reikalavimus. Kongresų rūmų scena - ne itin tinkama aplinka, ji perdėm koncertinė ir visai neturi teatrinės "dvasios". Tai spektaklis gal ne tokiai oficialiai aplinkai, "mažajai scenai", kurioje būtų įmanomas artimesnis dvasinis kontaktas su žiūrovu. Gal...

Įdomu, kad per pastarąjį laikotarpį, kaip niekad, buvo galima pamatyti kelias visai skirtingas šiuolaikines operos interpretacijas: greta "Gaidos" festivalio lietuviškų operų aptartas veikalas suskambo nauja gaida. Žinoma, jei jį traktuosime kaip operą.