Pikviko klubo aistros

Povilas Gaidys - Pikvikas - ir jo klubo nariai D. Matvejevo nuotr.

Jei tikėtume Semiueliu Pikviku, savo klubą jis įkūrė... vienatvei išblaškyti. Jei tikėtume Charlesu Dickensu, tai klubo nariai vyrai maloniai leidžia laiką keliaudami ir tyrinėdami iki ašarų juokingą žmogaus "prigimtį". Jei tikėtume Sigitu Račkiu, tai visi mieli šio klubo nariai tik ir laukia progos palikti savo pirmininką, o pasitaikius pirmai progai vyrišką kompaniją iškeisti į moterų draugiją. Jei tarp vyrų nėra moterų, nėra ir intrigos; kai moterų - bent kelios, intriga turėtų žaižaruoti dramatiškai ir komiškai. Regis, komiškasis aspektas, suteikiantis progą patyrinėti žmogaus (suprask - vyro) prigimtį susidūrus su moterimi, ir bus paskatinęs S. Račkį ryžtis štai jau trečiam savo režisūriniam darbui - XIX a. anglų rašytojo Ch. Dickenso romano "Pikviko klubo užrašai" inscenizacijai.

Pasirodo, ne tik aktorystė, bet ir režisūra gali veikti kaip narkotikas. Jos skonį išbandęs su Šiaulių dramos teatro aktoriais (į šią sceną perkėlęs kareivio Šveiko nuotykius ir trijų Čechovo seserų gyvenimus), Račkys trečiąjį savo spektaklį repetavo su klaipėdiečiais - "Pikviko klubo užrašai" buvo parodyti praėjusį šeštadienį Nacionaliniame dramos teatre tarp kitų uostamiesčio spektaklių. Daugybę žiūrovų, matyt, bus suviliojusi ne tik "naujo" režisieriaus pavardė, bet ir tai, jog spektaklyje pagrindinį - Semiuelio Pikviko - vaidmenį kuria šio teatro vadovas ir režisierius Povilas Gaidys, "prisiminęs savo meilę - aktorystę".

"Pikvikas - ne tik vaidmuo, bet ir reiškinys, gyvenimo būdas, tam tikras savęs ir pasaulio suvokimas. Tokį vaidmenį pajėgi sukurti tik didelė asmenybė", - yra sakęs Račkys. Režisieriui išties pasisekė, kad P. Gaidys sutiko vaidinti - spektaklis jau nuo pirmų scenų įgauna kitokį, labiau "užsceninį" skambesį, nes klubą, kaip štai tokių keistuolių vienišų vyrų sambūrį, kurie be savo vadovo - kaip "be rankų ir be galvos", galima susieti su paties teatro "kolektyvu", o Pikviką - su ilgamečiu, visą atsakomybę už jo narių išdaigas prisiimančiu vadovu. Žinoma, teatro vadovas šįkart atlieka aktoriaus vaidmenį, tačiau kaip tik iš jo charakterio, elgesio ir kalbėjimo manieros, kurios nesupainiosi su jokia kita, ir kuriamas Pikvikas - neramus ir kartu atlaidus, klystąs ir kartu pasiruošęs atsakyti už savo klaidas, impozantiškas, žinąs savo vertę ir kartu nepaprastai šiltas ir nuoširdus, kalbantis tai lėtai, sverdamas kiekvieną žodį, tai greitakalbe, nekantraudamas, kai jo bendražygiai pribloškia ne tik lėtapėdiškumu, bet ir neatleistinais džentelmenui poelgiais. Galima būtų suabejoti ne tik klubo narių džentelmeniškumu, bet ir prigimtimi: maža to, kad vienas ar kitas prisigalvoja nebūtų dalykų, bet ir atrodo jie kažkaip nearistokratiškai, nevyriškai - apsmukę, sukumpę, vangūs, reikalingi nuolatinės klubo pirmininko ar moterų priežiūros...

Lygiavertis Gaidžio Pikvikui čia Vytautas Paukštė ir jo vaidinamas Vordlis, vadovaujantis savo - senmergės sesers, pusprotės motinos, padūkusių dukterų ir amžinai miegančio ar paukščiu apsimetančio Džo - "klubui". Vargas Pikvikui su savo vyrais, vargas Vordliui su savo moterimis, o kadangi vieniems su kitais buvo lemta susitikti, tai šis vedybomis pasibaigiantis susitikimas ir atsidūrė režisieriaus Račkio dėmesio centre, sukeldamas publikai juoką iš merginančių Vordlio moteris Pikviko vyrų ir visus apgaunančio Dariaus Meškausko Alfredo Džinglio.

"Šveiko nuotykius" Šiauliuose `gelbėjo`` aktorių Sigito Jakubausko ir Prano Piauloko pora - jiems nestigo artistiškumo ir fantazijos improvizuoti, taip užpildant akivaizdžias režisūros spragas. Prozos inscenizacijos trūkumai slydo pro šalį, nes dėmesį traukė netikėtos režisūrinės detalės; spektaklio visumos problemą buvo galima prilyginti pačiai jo "montažinei" struktūrai, kai atskiros scenos-nuotykiai po truputį vėrėsi į vieną liūdnai linksmą kareivio Šveiko gyvenimo istoriją. Ji, tiesa, antroje spektaklio dalyje priminė greičiau nevaldomą ir pasikartojančią vienos temos variaciją, stringančią tiek veiksmo, tiek dramaturgijos požiūriu. Panašiai atsitiko ir "Pikviko klubo užrašuose": dramaturginis spektaklio audinys neturi veiksmą vienijančios linijos arba bent jau rėmų. Pradėtas kaip įvairuojančių savo "kokybėmis" ir trūkumais klubo narių "kelionė", jis po truputį stringa, kol visiškai išsenka antrojoje spektaklio dalyje - teisme. Silpsta ne tik išorinio veiksmo dinamika, režisieriaus gyvinama vis naujesniais sugalvojimais (čia yra ir atviro kreipimosi į publiką, kuri tampa tai viena kariaujančių pusių, tai prisiekusiaisiais; čiuožinėjimo ratukinėmis pačiūžomis; komiškai-lyrinių eilių skaitymo), bet ir pačių aktorių "entuziazmas".

Stilistinė ir vaidybos eklektika netaptų spektaklio trūkumu, jei ją cementuotų aiškesnis žanras ir ne tokia paviršutiniška vaidmenų traktuotė. Regis, tai, ką buvo sumanęs režisierius, aktoriai išpildo kuo puikiausiai. Ypač tai pasakytina apie moteriškąją Vordlio "pusę" (aktorės Nelė Savičenko, Eglė Barauskaitė, Regina Šaltenytė ir Grafienę vaidinantis Balys Barauskas) ir unikalų šios kompanijos egzempliorių Vaido Jočio Džo, kelioms akimirkoms sublizgėjusį "kovarnio vaidmenyje" - keli įlykštūs charakterio štrichai aktorių subtiliai papildomi ir varijuojami iki pat spektaklio pabaigos. Tačiau tokių štrichų, atrodančių tik kaip nuoga personažo formos ir turinio schema, neužtenka Pikviko klubo vyrams (Kęstutis Macijauskas, Rimantas Pelakauskas, Kazimieras Žvinklys), Pikviko tarnui Veleriui (Edvardas Brazys), senajam Veleriui (Rimantas Nedzveckas) ar visiems trims teisėjams. Ir nors pastarieji, regis, atstovauja "rimtesniam" žanrui, medžiagos vaidmeniui kurti stoka sukuria slogoką vien paviršinės schemos išpildymo įspūdį. Žinoma, galima būtų manyti, jog vyrus čia išties savo aktyvumu ir ryškumu nurungia moterys, bet ar tokie pasyvūs nevykėliai gali būti jų išrinktaisiais, suabejočiau. Turbūt ne veltui šioms vedyboms taip aktyviai priešinosi V. Paukštės Vordlis ir pats P. Gaidžio Pikvikas, nors pastarasis greičiau iš visai kitų paskatų - atradę savo antrąsias puses, jo klubo nariai paliks jį vieną...

Savo artistiniu ryškumu čia, kaip ir daugumoje Klaipėdos teatro spektaklių, išsiskria Darius Meškauskas. Tenka tik apgailestauti, jog jo kurtas apgavikas ir nenaudėlis Alfredas Džinglis, primenąs dar ir brechtiškąjį prašalaitį, pirmose spektaklio scenose pademonstravęs groteskiškos vaidybos virtuoziškumą, kuo toliau (rutuliojantis jo ir Reičelės Vorld - Nelės Savičenko `meilės`` intrigai), tuo labiau pasiduoda kažkokiai, dabar jau visus apėmusiai, melancholiškai apatijai. Galima manyti, jog, viena vertus, spektakliui krypstant į finalą, į bene vieną "jaukesnių" ir tikresnių - Pikviko kalėjimo vienutėje - scenų, režisierius jau kiek anksčiau ėmė stabdyti veiksmą ir "slopinti" aktorių iniciatyvą. Tačiau peršasi mintis, jog didžiulės įtakos bene visam tokiam labiau melancholiškam, gerokai ištęstam veiksmui turėjo kaip tik tokią būseną kelianti Giedriaus Puskunigio muzika. Spektaklio pradžioje suskambėjusi kaip kelionės leitmotyvas, vėliau - vieno ar kito įvykio akcentas, netrukus ji ėmė organizuoti vidinius ir išorinius scenų ryšius, o režisieriaus naudojama kur reikia ir kur nereikia, tik dar labiau paryškino ir taip vangoką ritmą.

Žinoma, visi šie priekaištai senbuviui aktoriui ir naujokui režisieriui Sigitui Račkiui neturėtų užgesinti noro imtis naujų pastatymų. Kad šiandien režisuoja aktoriai - ne naujiena ir ne nuodėmė. Atrodytų, kas kitas, jei ne jie, to imsis, kai darbo alkis didžiulis, o galimybių jį patenkinti taip mažai. Svarbu ne spektaklių trūkumai, o su kokia medžiaga (literatūrine ar dramaturgine) ir su kokiais aktoriais tenka dirbti. Kai imamasi sunkiausio, vertingas pats pasirinkimas.