Dailė

"Laisvų" asociacijų principas

Algimanto Kuro asambliažai galerijoje "O 11"

Monika Krikštopaitytė

iliustracija
Algimantas Kuras. "Atsipalaidavimas ant kieto pagrindo". 2002 m.

Anot parodos rengėjų, ekspozicijoje pristatomi beveik visi (išskyrus tris) Algimanto Kuro 1970-2002 m. sukurti asambliažai. To paties autoriaus 24 darbai gyvena atskirus gyvenimus. Nors kompozicijose galima rasti bendrumų ir net išskirstyti etapais pagal medžiagų ir įvaizdžių panaudojimą (aštuntame dešimtmetyje - žaislų ir abstraktesnių tamsių kompozicijų linijos, šiame - žmogaus buvimo antriniai reprezentantai), tačiau kiekvienas kūrinys - autonomiška minčių, paviršių, santykių konfigūracija.

A. Kuro asambliažai nėra politiškai užkoduoti ar pretenduojantys gnybti transcendencijai į pažastį, jie surikiuoti laisvų asociacijų principu. Tačiau tos "laisvos" asociacijos turi nemažai bendro su mūsų tapatybe (mūsų - žmonių, kurių vaikystė telpa į sovietinį laikotarpį). Taikliai pagautos asociacijų struktūros asambliažus daro lengvai "perskaitomus". A.Kuras naudoja sovietinės niveliacijos produktus: masinės gamybos daiktus ir kasdienybės nugludintą materiją. Pieno, alaus butelis, žaislas, kėdė tarybinėje Lietuvoje turėjo ribotas formos galimybes, užtai prasmių - begalybę. Tokie daiktai, suasmeninti per tapybą ar kitus daiktus, įgauna daugybę interpretacijos galimybių.

Lakoniškas ir tam tikra prasme logiškas junginys - darbas "Šiapus anapus" (1971 m.): keturi tipiški masinės gamybos žaislai (du katinai, du berniukai (?), įtaisomi po vieną ažūriškos dėžės viduje ir išorėje. Dėžė sukonstruota iš plastmasinių padėkliukų, skirtų saugoti "kriauklės" emalį. Man šis virtuvinis rakandas įkūnija virtuvės karalienę - močiutę. Sužmogintos lėlių figūrėlės - tarybinės vaikystės atributas. Teisinga kasdiendaikčių jungtis (uždaros erdvės, priklausomybė močiutei ir virtuvei, įkyrėję žaislai) teikia nuobodžios vaikystės dienos atpažinimo džiaugsmą.

Nors asambliažo istorinė prigimtis siurrealistinė ir dekonstruktyvi, A. Kuras konstruoja, jungia figūras į atskirus pasaulėlius, su filosofišku abejingumu dėlioja minčių sekas. Dailininkas išsaugo žmogaus (ar sužmoginto gyvuliuko) figūros vientisumą, nelaužo jų kaip V. Antanavičius, nekuria dramatiškai kirbančios įtampos kaip V. Kisarauskas. 2002-ųjų darbuose "Kėdėšvarkis", "Atsipalaidavimas ant kieto pagrindo" žmogaus figūrą suponuoja kėdės dalys, švarko fasadas. Vos keliais elementais suformuojamos (mano galva) lengvai atpažįstamos charakteristikos: pirmajame - savim patenkinto biurokrato ant belūžtančios kėdės, antrame - minkšto lyg vaškas pridusėlio, liguistai priklausomo nuo įrenginių sėdėjimui (jie troleibusuose nuolat kelia triukšmą, jei tik amžius leidžia).

Kiekvienas darbas turi atskirą ir atpažįstamą formalią ar konceptualią užduotį. "Kompozicija sukasi" (1976 m.) - siekiama sukelti sukimosi judesio realumą, "Asambliažas Nr.4" (1976 m.) atskleidžia žarnyno muliažo ir plastmasinių gulbių panašumą, "Elektrovirintojau, stebėk" (1974 m.) - tikro laido santykį su darbine schema.

Aštuntojo dešimtmečio A. Kuro asambliažai turi popmeno bruožų - jau minėtuose "Elektrovirintojau, stebėk", "Šiapus anapus" panaudotas (mini) multiplikavimas, galų gale - masinės gamybos daiktų naudojimas, tačiau A. Kuras šiuo atžvilgiu artimesnis lietuvių asambliažo tradicijai, kuriai būdinga subtili "bjaurumo estetika", neretai klasikinė kompozicija, tapybiškumas - nieko nuostabaus, juk daugiausia juos kūrė tapytojai, beje, linkę šį žanrą praturtinti dažų potėpiais.