Kokios pabaisos geresnės

Tom Tykwer

Jeigu šiandien liksite prie televizoriaus, jus užgrius vampyrų, dvasių, kitų chtoninių bei paranormalių būtybių būriai. Televizininkų tauta, regis, linkusi Visų šventųjų dienai ir Vėlinėms suteikti popsinę dvasią. Nesu kapų ir kapinių garbintojas, bet pasiilgau ramybės ir susikaupimo, todėl šįvakar, matyt, žiūrėsiu per LTV (22.55) Aleksandro Sokurovo 1997 m. sukurtą filmą "Motina ir sūnus".

Kaip ir daugumos Sokurovo filmų, šio tema - mirtis. Mirštanti motina ir sūnus - vieninteliai šio filmo herojai. Jie gyvena visiškai atsiskyrę, apleistame name kažkur pasaulio pakraštyje, kur retkarčiais pravažiuoja traukinys. Tačiau jie nėra vieni - įstabaus grožio gamta atspindi motinos ir sūnaus nuotaikas, susitaikymą su likimu. Fantastiško grožio ir susikaupimo kadrai ilgai lieka atmintyje. Regis, net prisiminimuose juos gali paliesti ranka, ir ant delno liks vakaro rūko lašeliai.

Sokurovas perėmė iš Andrejaus Tarkovskio nelengvą naštą - tęsti rusų filosofinio kino tradiciją. Tačiau vis dėlto nelaikau Sokurovo akademišku filosofu. Jo filmuose glūdintis ilgesys, nerimas, mirties baimė yra labai materialūs, kylantys ne iš apmąstymų, o iš protesto, nesugebėjimo susitaikyti su žmogaus padėtimi ir likimu.

Pastaraisiais metais ir vokiečių (beje, jie pirmieji pastebėjo ir įvertino Sokurovą) kine atsirado savas filosofas. Tai Tomas Tykweris, Lietuvoje pirmiausiai žinomas kaip garsaus filmo "Bėk, Lola, bėk" autorius. Šis filmas buvo pirmas Tykwerio bandymas išversti į popsinės kultūros kalbą Krzysztofo Kieślowskio siužetus ir motyvus. Lola bėgo lenktynes su savo likimu kaip Lindos herojus "Atsitiktinume", tačiau visas Tykwerio pratybas Kieślowskio temomis "vainikavo" šiemet pagal paskutinį Kieślowskio kartu su Krzysztofu Piesiewicziumi rašytą scenarijų sukurtas Tykwerio filmas "Rojus". Viename interviu į klausimą, kuo skiriasi jis ir Kieślowskis, Tykweris atsakė: "Pasakyčiau, kad aš esu dvasingas ateistas, o Kieślowskis buvo tikintis intelektualas".

Šią savaitę dvi televizijos lyg susitarusios parodys du šio didžiąja vokiečių kino viltimi vadinamo režisieriaus filmus: LTV lapkričio 3 d. 20.50 - 1997 m. "Žiemos miegalius", LNK "Snobo naktis" (7 d. 22.30) - 2000 m. "Princesę ir karžygį".

"Žiemos miegalių" veiksmas nukelia į mažą miestuką kažkur kalnuose. Žiema. Viską gaubia sniegas. Filmo herojai - penki labai skirtingi žmonės, kurių likimai netikėtai susipina. Tykweris sujungė šiame filme kelis žanrus - trilerį, melodramą, romansą. Turint omenyje, kad Tykwerio idealas yra Alfredas Hitchcockas, tai gana įdomu, juolab kad jausmai ir kraštovaizdžiai, kurie dominuoja filme, nuteikia gana čechoviškai dramai.

"Princesės ir karžygio" herojai - du keistuoliai: psichiatrinės klinikos seselė (Lolą vaidinusi Franka Potente) ir ją išgelbėjęs jaunuolis - vagis ir šiaip nepritapėlis. Seselė Sisi jo ieško, nes pamilo iš pirmo žvilgsnio. Tačiau norėdama užkariauti vaikiną, ji turės pasiryžti dalykams, apie kuriuos nedrįso pagalvoti.

Tykweris gimė Viupertalyje (man tai pirmiausia Pinos Bausch teatro miestas) prieš 36 metus. Iš pradžių jis dirbo įvairiose kino studijose, kelis kartus nesėkmingai bandė įstoti į Berlyno kino mokyklas. Paskui studijavo filosofiją Laisvajame Berlyno universitete ir dešimt metų dirbo viename klubiniame kine. 1988 m. jis tapo kino teatro vadovu ir planavo repertuarą. Žodžiu, į režisūrą jis atėjo kaip sinefilas, režisieriaus amatą įvaldęs savamokslis.

Filosofiją studijavo ir filmo "Babetės šventė" (TV4, 2 d. 12.05) režisierius Gabrielis Axelis. Šis 1987 m. sukurtas filmas yra pelnęs "Oskarą" ir visuotinį pripažinimą. Sukurtas pagal trumpą Isako Dineseno (Karen Blixen slapyvardis) novelę, filmas sukaupė daugybę galimybių jį interpretuoti. Vieniems tai religinė metafora, kitiems - pasakojimas apie sugebėjimą džiaugtis gyvenimu, tretiems - kūniškųjų malonumų pagarbinimas ir asketiškumo pasmerkimas, dar kitiems - krikščioniškojo ir protestantiškojo religingumo palyginimas ir t.t. Beje, manau, kad visos traktuotės teisingos. Pasakojimas prasideda žavios prancūzės Babetės (Stephane Audran) atvykimu į vieną Danijos salą 1870-aisiais. Ji pradeda dirbti pas dvi pilkas pagyvenusias seseris. Prancūzų virtuvė po truputį padeda atverti suniukusiems ir subiurusiems salos gyventojams kūniškus malonumus, tačiau viso to apoteozė netikėta ir vietiniams. Laimėjusi didžiulį prizą, Babetė atsisako grįžti į savo tėvynę, bet užsisako daugybę jos delikatesų ir iškelia neregėtą puotą.

Kiekvienam savo puota. Filmai kartais pažadina grynai gastronomiškas asociacijas, o kartais - atvirkščiai. Pavyzdžiui, žiūrėdamas į jaunojo "Julijos" gražuolio veidą, kažkodėl prisimenu pačią neišraiškingiausią žmogaus kūno dalį. Gal kaltas jaunojo aktoriaus nesugebėjimas suteikti savo personažui nors krislelį gyvybės? Greičiausiai vis dėlto kalti įžūlūs serialo kūrėjai. Būtų gerai, kad Vėlinių naktį pakiltų iš kapo kuris nors jų įžeistas klasikas ir parodytų, iš kur kojos dygsta. Esu pacifistas ir ne fizinių metodų šalininkas, bet manau, kad su tais piliečiais kitaip susidoroti neįmanoma. Juk atrodė, kad blogiau už "Likimo valsą" negali būti nieko, net ir ne kino ir ne televizijos šalyje Lietuvoje, bet, pasirodo, čia galima viskas. Aišku, tik ne blogiausių lietuviškų filmų maratonas.

Gal todėl vis dėlto sveikiau žiūrėti į įvairias Holivude sukurtas pabaisas nei į aistringus ir klastingus lietuvaičius, kuriuos vaidina net Nacionalinių premijų laureatai. Pavyzdžiui, į žudiką maniaką iš Spike`o Lee "Semo vasaros". Filmą neseniai jau reklamavau šioje skiltyje, bet LTV jį parodys tik lapkričio 5 d. 22 val. "Elito kine".

Ir dar trumpai apie vieną filmą, kurio taip pat patarčiau nepražiopsoti. Pirmiausia tai 1997 m. Curtiso Hansono sukurtas filmas "Los Andželas. Slaptai" (LTV, 2 d. 21 val.). Tai tikra Babetės puota sinefilui ir amerikiečių juodojo kino gerbėjui, mat filmas sukurtas pagal Jameso Ellroy`aus (jo knygos tapo ne vieno juodojo filmo pagrindu) kūrinio motyvais. Negana to - režisierius atkuria ir to kino atmosferą, ir jo stilių, ir net vaidybos manierą. Geriausias pavyzdys - Kim Basinger herojė, kuri atrodo tarsi iš akies traukta juodojo kino žvaigždė Veronica Lake. Basinger partneriai - taip pat vienos žvaigždės - Kevinas Spacey, Russellas Crowe, Guy Pierce`as, Dany DeVito. Be to, "Los Andželas. Slaptai" - tai dar ir puikiai suregztas trileris, ir savotiškas moralitė apie pralaimėjusį idealizmą.

Jūsų - Jonas Ūbis