Mindaugas Navakas in Conversation

"Dvi didžiosios nesavarankiškos". Paroda "Asmeninis laikas", Šiuolaikinio meno galerija "Zachęta", Varšuva, 1996 m.

Mindaugas Navakas. Po dešimties metų. Sudarė Elona Lubytė. AICA, Lietuvos sekcija, 2002, 87 p.

Visai neseniai AICA (Tarptautinė dailės kritikų asociacija, Lietuvos sekcija) išleido Mindaugo Navako kūrybą pristatančią knygelę "Po dešimties metų". Ją sudarė, t.y. kritikos tekstus ir nuotraukas surinko bei savaip išdėliojo Elona Lubytė ir M. Navakas. Spausdino "Sapnų sala".

Kas yra tas Navakas? Aiškumo dėlei galima pasitelkti kitą AICA leidinį - parodos katalogą "Apie gamybą", kur sakoma, kad "Navakas priklauso skulptorių kartai, 8-9-ajame dešimtmetyje atnaujinusiai skulptūros raišką, išsiskiriančiai savitu vėlyvojo abstrakcionizmo principų taikymu. Domisi skulptūros technologijomis: 8-ame dešimtmetyje - autorine bronzos liejyba, nuo 9-ojo dešimtmečio - betono, nuo 10-ojo dešimtmečio - plieno lakštų, šiferio, silikono, stiklo, plastiko ir kt. plastinėmis savybėmis bei fotografija, nuo 9-ojo dešimtmečio - skaidrių projekcijų instaliacijomis, taikomomis parodose ir scenografijose." Taigi Navakas - netradicinis skulptorius.

Knyga skiriama Navako kūrybos dešimtmečiui: "prasideda 1992 m., pirmąja skulptoriaus kelione į Vakarus", ir baigiasi šiais metais. Pakanka žvilgtelėti į "Po dešimties metų", kad pamatytume, jog leidinys dvisluoksnis: sudarytas iš teksto (menotyrinis tekstas, Navako kalbinimas, biografija pačiame knygos gale) ir vaizdo (kūrinių dokumentacija, Navako atvaizdas). Šie sluoksniai sklandžiai susipina tarpusavyje, virsdami mažu albumu, o skaitytojai ar žiūrėtojai gali kontempliuoti visą dešimties metų kūrybą ir greitai pervertę knygą išvysti daugumą dešimtmečio kūrinių. Knygos turinys apvilktas baltu rupiu viršeliu, kurį puošia paties Navako identiteto ženklas - juodu rašalu ranka išvedžiota meninko pavardė. Suprantama, dėl mediumo specifikos (knyga) išvysime ne apčiuopiamus Navako kūrinius, bet plokščius jų atvaizdus. Tačiau ir realybėje meninko kūryba išsimėčiusi po didžiulę teritoriją (Suomija, Pietų Korėja, Vokietija ir pan.), tad gal ir maloniau turistauti nesusiduriant nei su muitininkais, nei su neaiškia nakvyne ar pigiu maistu.

Nusprendus sugaišti šiek tiek daugiau laiko ties knygos turiniu, apžvalgą galima pradėti nuo teksto. Šis, atrodo, be paliovos klausia ir tuo pačiu metu bando atsakyti, kaip reikėtų suprasti ir interpretuoti Navako kūrybą. Lietuviškos ir nelietuviškos kilmės meno kritikės(-ai) bando analizuoti skulptoriaus darbus arba kalbina patį autorių. Būkime tikslūs - tekstai surinkti iš spaudos bei chronologiškai sudėlioti. Visus juos jungia Navako kūryba, bet nebūtinai Navako gimtoji kalba. Jie skirti gan aiškiai nujaučiamos skaitytojų grupės malonumui. Teksto džiaugsmą patiriu ir aš, nes apie Navaką žinau ne viską. Beje, tekstai ne lietuvių kalba netrikdo, tik verčia spėlioti, atpažinti, lyginti vertimo subtilybes - tai "lyg žemėlapy iškeltos vėliavėlės, žyminčios skulptoriaus, dailės kritikų kelionių maršrutus"(Elona Lubytė). Atrodo, vienas svarbesnių sudarytojų rūpesčių būta surinkti visų reikšmingų kritikų tekstus, susijusius su Navaku. Galėčiau pridurti, jog Alfonso Andriuškevičiaus švediškas, Kęstučio Kuizino vengriškas, Ramintos Jurėnaitės vokiškas bei kiti tekstai korėjiečių ar suomių kalbomis gerai pataiko į įsivaizduojamą šių laikų taikinį - globalumą.

Kūrybinis Navako dešimtmetis sklandžiai plėtojamas ir vaizdais. Navakui patinka eksponuoti savo darbus po atviru dangumi; jo skulptūros stovi, kabo, guli ekspozicijų salėse, urbanistinėje erdvėje, uolų papėdėse ar jūroje. Jo objektai yra sustingę tokioje būklėje, kokioje juos užtiko A. Baltėnas, J. Staselis, G. Trimakas ir pats M. Navakas. Tai tokie visiems matyti kūriniai, kaip "Kablys" ant buvusių geležinkeliečių rūmų Vilniuje, "Nepavadintas" 48-ojoje Venecijos bienalėje, "Didžioji nesavarankiška", atremta į Vilniaus Šiuolaikinio meno centro sieną; ne tokie žinomi, bet ne ką mažiau įdomūs kūriniai: "Pastogė" Kvangju bienalėje, "Valsuojanti Matilda" galerijoje "M 6", "Kiškis ir lapė" "Akademijos" galerijoje ir kiti. Pats skulptorius leidžiasi atpažįstamas iš fotografijos knygos gale. Taigi knyga sėkmingai atlieka konservavimo darbą, t.y. skulptoriaus kūryba ir biografija paruošiama ilgam laikymui. Susmulkinta, paversta atskirais fragmentais, ji lyg jūros lydeka nuo šiol guli šaldymo kameroje, laukdama kada nors užkly- siančio mūsų žvilgsnio.

"Po dešimties metų" išleista nedideliu tiražu. Gal ir gerai - juk, pasak Walterio Benjamino, serijiniu būdu reprodukuotame kūrinyje dingsta jo aura. Taigi šiuo atveju estetika nesibaigia ir mediumas netriumfuoja.

Šarūnas Monkevičius

P.S. Knygą galima nusipirkti Vilniaus Šiuolaikinio meno centre.