Rudens dvelksmas

„Policininkas, moteris ir kalėjimas“. 2008 m. Mindaugas Skudutis

Raminta Bumbulytė

Laikas nuspalvino ne tik klevų lapus, bet ir Skudučio drobes. Tuo galima įsitikinti apsilankius dailininko tapybos parodoje „Biografija teptuku“. Paroda pavadinta retrospektyvine, nes joje eksponuojamos drobės reprezentuoja skirtingus kūrybinius laikotarpius. Tačiau iš esmės dominuoja kelerių paskutinių metų darbai. Šiuo aspektu ekspozicija yra įdomi ir intriguojanti. Juk senokai norėjosi dailininko (kartu ir kai kurių jo jaunystės kolegų bei bendražygių) paklausti: „Skuduti, o ką Jūs tapote šiandien?“ Mat dalis vyresniosios kartos dailininkų modernistų (tarp jų ir Skudutis) dingo iš meno pasaulio akiračio, tarsi pasiekę apogėjų ir sukūrę brandžiausius darbus būtų tiesiog nustoję tapyti.

Anotacijoje skelbiama, kad skirtingų laikotarpių darbai žymi kūrybinį kelią iš tamsos į šviesą. Tenka pripažinti, kad paskutinio dešimtmečio darbuose daug daugiau šviesos, žaismingumo, optimizmo. Ir štai jums paradoksas: dailininkas kažkada yra pasakęs, kad nenorėtų nutapyti optimistinio paveikslo (vos prieš kelerius metus šią citatą itin mėgo menotyrininkai, pristatydami chrestomatinius menininko tapybos darbus). Šiandienos darbuose dramatiškų atspalvių beveik nėra.

Stipriausi parodoje pasirodė 8– 9-ojo dešimtmečių darbai. Jie pasižymi niūriomis spalvomis, deformuotais motyvais, storu dažų sluoksniu, nervingu štrichu, socialine ironija („Autobuso interjeras“ (1979), „Sodas pavasarį“ (1978), „Vakaras Palangoje“ (1988) ir kt.). Šie darbai yra monumentalūs dėl sąlygiškai didelio formato ir įtaigaus emocinio paveikumo, formų lakoniškumo.

Paskutinio dešimtmečio darbai gerokai kameriškesni, iliustratyvesni, dekoratyvesni. Visos raiškos priemonės susmulkėjo, neteko savo svorio. Nors štrichas toks pat ekspresyvus, linijos gerokai švelnesnės ir ramesnės. Panašus likimas ištiko ir motyvus: deformacija nebeturi to dramatiško atspalvio, o iš sociokultūrinės kritikos teliko užuominos. Tarkim, minėtosios kritikos galima būtų ieškoti urbanistiniuose peizažuose. Nemažai jų („Paupio gatvės praeivė“, „Vidurdienis“, „Paupio gatvė“, visi 2008-ųjų) yra labai margi, tarsi spalvomis būtų perteikiama ir kultūrinių sluoksnių gausa: pastatas nutapytas kelių skirtingų spalvų dėmėmis, kurios yra gana taisyklingų formų (bendras vaizdas primena XX a. pr. pastatus mieste, kur įsikūrusios atskiros įmonės skirtingomis spalvomis perdažo savo plotą). Skudutis perkelia eklektišką (ir dėl to kritikuotiną) miesto vaizdą į drobes, bet nieko nekonstatuoja, nedeklaruoja, tiesiog panardina tokius objektus gausiame spalvų fone. Tad visavertės, akivaizdžios kritikos tapyboje kaip ir nėra, tik užuominos.

Nė vienam žiūrovui pro akis neprasprūdo moterų gausa pastarųjų metų Skudučio darbuose. Ypač išsiskiria ciklas „Miestas ir moterys“ (2006). Šis sudurtinis didelio formato darbas yra iliustratyvus pasakojimas apie miesto moterų veiklą. Siužetai lengvai identifikuojami, pavyzdžiui, dvi draugės žavisi panorama, pavydi mergina seka porelę, dvi moterys ramsto sienas laukdamos klientų ir pan., o fundamentalesnių temų gvildenti kaip ir nesiekiama. Moterys Skudučio drobėse atstovauja kompoziciniam akcentui, kuria lengvą intrigą. Jos neatlieka jokio reikšmingo vaidmens, tiesiog gyvena savo drobės lopinėlyje, besiskirdamos vien apranga bei veikla. Svarbiausia, kad tos jaunos moterys labai artimai susijusios su darbų nuotaika.