Netekome Vlado Česo

O, kaip dažnai Anapilin jau išeina pirmosios Nepriklausomybės laikais kultūros darbą pradėję ir jos dvasią iki šių laikų atnešę žmonės. Šeštadienį Antakalnio kapinių smiltys amžinajam poilsiui priglaudė dainininką ir pedagogą Vladą Česą (1917 01 16 – 2008 10 06).

Vaikystė darbščių religingų ūkininkų šeimoje, kurioje giesmė ir daina – ne viešnia, bet namiškė. Paskiau – Vilkijos progimnazija, mokslas gimnazijoje bei Prekybos mokykloje Kaune. Tačiau iš namų atsinešta muzikos meilė darė savo. Vladas Česas gieda Šv. Gertrūdos bažnyčios chore; jo sugebėjimus pastebėjęs vadovas pamoko profesinio balso valdymo. Prasideda visą gyvenimą trukusi draugystė su kompozitorium Juozu Karosu, garsiojo, dar spaudos draudimo laikais J. Naujalio įsteigto „Dainos“ draugijos choro vadovu. V. Česas – ne tik choristas, jis vis dažniau dainuoja ir solo. Tarnaudamas karo aviacijoje, buvo jos iškilmių dalyvis. 1940 m. pradžioje pradėjo studijas Kauno konservatorijoje. Jo pirmajam pedagogui, buvusiam Peterburgo Marijos teatro solistui Jevgenijui Vitingui greitai išvykus, tapo Petro Olekos studentu.

Mokė ne tik konservatorija. Kita mokykla – Valstybės opera, kurioje tebedainavo visos žvaigždės, šio meno lietuvių tautinėje kultūroje kūrėjai. Deja, nebeilgai. Artėjant antrajai sovietų okupacijai, didelė jų dalis pasitraukė į Vakarus. V. Česas konservatoriją baigė 1946 m., o teatre debiutavo 1944 m. spalio 21 dieną. Tai buvo pirmasis naujo sezono spektaklis, J. Karnavičiaus „Gražina“. V. Česas dainavo Laimutį, o kitas (ir pagrindines) partijas – Aleksandra Staškevičiūtė, Kipras Petrauskas, Antanas Kučingis, Juozas Mažeika, Juozas Babravičius, – kone visa okupuotoje Tėvynėje likusi žvaigždyno dalis.

V. Česas labai greitai tapo pagrindinių, jo balso prigimtį atitinkančių lyrinio (ir kai kurių lyrinio dramatinio) tenoro partijų atlikėju. Per 32 darbo teatre metus sukūrė 52 vaidmenis. Tarp jų buvo W.A. Mozarto „Pagrobimo iš Seralio“ Belmontė ir „Visos jos tokios“ Ferandas (V. Česas – pirmasis jų atlikėjas lietuvių scenoje), G. Rossini „Sevilijos kirpėjo“ grafas Almaviva, G. Donizetti „Liučijos di Lamermur“ Edgardas, G. Verdi operų Alfredas („Traviata“), Hercogas („Rigoletas“), Gustavas III („Kaukių balius“) ir Arigas („Sicilijos mišparai“), J.Offenbacho Hofmanas („Hofmano pasakos“), B. Smetanos „Parduotosios nuotakos“ Jenikas, Ch. Gounod operų Romeo ir Faustas, J. Massenet – Verteris („Verteris“) ir De Grijė („Manon“), P. Čaikovskio „Eugenijaus Onegino“ Lenskis, K. Šimonio tapytame paveiksle įamžintas R. Wagnerio Lohengrinas, S. Prokofjevo Princas („Meilė trims apelsinams“), M. Musorgskio Jurodivas („Borisas Godunovas“), solisto meninei prigimčiai itin neartimi, bet pasigėrėtinai atlikti C. Orffo „Gudruolės“ Žmogus su asilu, G. Gershwino Sporting Laifas („Porgis ir Besė“), – įvairaus pobūdžio lyrinių, dramatinių, tragiško likimo tipų, komedinių, charakterinių personažų galerija. V. Česas dainavo daugelyje lietuviškų operų, buvo pirmasis V. Klovos „Vaivos“ Naglis (kompozitoriaus jam kurta partija), „Dviejų kalavijų“ Dainius, A. Račiūno „Saulės miesto“ Martynas ir kt. Paskutinis V. Česo vaidmuo, kaip ir pirmasis, buvo lietuviškoje operoje – tai Nepažįstamasis V. Barkausko „Legendoje apie meilę“ (1976).

Laikui bėgant, iškilo jaunesnės kartos talentingi, daugelį tų pačių vaidmenų kūrę solistai, bet premjerose ne sykį dainuodavo V. Česas. Jis yra dainavęs aplinkinių kraštų teatruose, turėjo nemažą koncertinį (ir lietuvių dainų) repertuarą, kuriame taip pat buvo W.A. Mozarto Rekviem, J. Haydno oratorija „Metų laikai“, S. Moniuszkos kantata „Krymo sonetai“. Atsisveikinęs su scena, V. Česas iki 1991 m. tęsė anksčiau pradėtą pedagogo veiklą Muzikos ir teatro akademijoje. Parašydavo recenzijų, straipsnių apie bendradarbius; paskutiniaisiais gyvenimo metais parašė nemažą atsiminimų pluoštą. Kolegų, savo meto klausytojų, dėkingumą ir gilią pagarbą ne sykį pareiškusių savo buvusiųjų studentų, dabar ir istorijos apskritai atmintyje V. Česas išlieka kaip nepaprasto darbštumo, atsakingumo, pasišventimo menininko profesijai bei patriotizmo pavyzdys.