Garo mašinos papėdėje

Bendras ekspozicijos vaizdas G. Pakšys

Atėjusi į Energetikos muziejų pasižiūrėti parodos „Menas šlovina pramonę“, pamačiau įspūdingą garo mašiną. Iš karto patraukiau prie jos, žiūrėjau ir stebėjausi, kaip buvę Dailės akademijos studentai ją sukonstravo, ir dar labiau, kaip ji į patalpas buvo atgabenta. Skaičiau mašinos aprašymą ir niekaip nesupratau, kodėl niekur neužsiminta apie parodą. Tik po 5 minučių ekspoziciją prižiūrinti moteriškė pasakė, kad jei noriu pasivaikščioti po garo mašiną, turiu sumokėti 10 litų, o kita parodėlė nemokama. Atsisukusi atgal, pastebėjau iškabintus darbus – tai ir buvo „parodėlė“ „Menas šlovina pramonę“.

Pats Lietuvos energetikos muziejus atidarytas 2003 metais, tai turbūt pagrindinis muziejus, apimantis industrinio paveldo sritį. Muziejus įsikūrė buvusioje pirmojoje Vilniaus elektrinėje, kuri veikė nuo 1903 iki 1998. Čia savo vietose palikti Vokietijoje, Šveicarijoje ir Rusijoje pagaminti garo varikliai ir turbinos. Be šių mašinų, eksponuojamas ir kitoks techninis palikimas – apšvietimo prietaisai, Ignalinos atominės elektrinės maketas, taip pat galima pasivaikščioti tarp vandens siurblių ir garo katilų. Į visą šią industrinę erdvę įsiliejo ir Ievos Pleikienės kuruota paroda, kurios pagrindinė mintis buvo „atkapstyti“ XX a. 5–8-ojo dešimtmečių dabartinės Vilniaus dailės akademijos studentų privalomuosius idėjinius darbus, idealizuojančius industrializaciją, anot kuratorės, vieną iš „prestižinių oficialiosios sovietinės dailės temų“.

Parodos koncepcija tikrai gera, aišku, patys darbai silpni, bet visiems ir taip akivaizdu, kad tuo metu meninė forma buvo antraeilis dalykas, svarbiausia – turinys, atspindintis socialistinę tikrovę, kuri turėjo būti įkvepianti, ir pati savaime lyg poezija. Taigi išeksponuotuose grafikos bei tapybos darbuose būtent toji realybė ir atspindėta, ką ir liudija darbų pavadinimai: „Auga naujas Vilnius“, „Darbininkai“, „Klaipėdos medienos kombinatas“ ir t.t.

Pačios kuratorės teigimu, „parodoje pasitaiko ir tokių kūrinių, kuriuose savojo laiko atributai šiandien atrodo kiek naiviai ar kelia šypseną. Jie leidžia pajusti sovietinio periodo istoriškumą ir dar kartą suvokti, kaip stipriai esame nuo jo atitrūkę.“ Pasibaigus rinkiminėms kampanijoms, kai kurių politikų pasirinktos smegenų plovimo priemonės parodė, kad ne taip jau ir stipriai mes atitrūkę nuo sovietinės estetikos bei propagandos. Apžiūrėjusi parodą pamaniau, kad ten puikiai būtų įsikomponavęs ir koks nors naujas darbas, pavyzdžiui, kad ir Sauliaus Vosyliaus vaidybinis filmas „Pilotas“, sukurtas remiantis pašalintojo Prezidento Rolando Pakso biografija. Būtų net įdomu pasižiūrėti, kaip keičiasi ideologinė arba propagandinė raiška ir ar apskritai ji keičiasi. Nors kinematografiškai filmas apgailėtinas, dėl to nevertėtų jaudintis, nes juk ir sovietmečiu buvo aišku, kad net jei forma unikali, bet kūrinys bedvasis, jis menkas ir silpnas, be to, mūsų darbo žmonėms tai nėra taip jau svarbu. Tai juk moralinės tematikos menas, nes, kaip sakė gerb. LTSR teisingumo ministro pavaduotojas Algimantas Pivoriūnas, bet kurioje meno srityje „nusikaltimų darymo technologijos, sekso arba „objektyvių faktų“ demonstravimas be aiškaus ir griežto moralinio vertinimo yra blogis.“ Gali būti, kad scenarijaus autorius ir prodiuseris draugas Vytautas Matulevičius bei draugas Rolanas Paksas irgi skaitė šią diskusiją, spausdintą dar 1981 metų „Kultūros baruose“ Nr. 12. Kaip supratau, amoralumo problema turi būti sprendžiama ne tik teisininkų, bet ir menininkų, turbūt Vosylius irgi tatai suprato. Grįžtant prie parodos, videoinstaliaciją būtų buvę visai tikslinga pakomponuoti bent trijuose ekranuose, pirmame ekrane būtų rodomas pats filmas, galbūt tiktų jo tempą dvigubai sulėtinti, kad stipriau būtų jaučiamas populistiškas dramatizmas, kituose dviejuose ekranuose būtų galima rodyti Matulevičiaus ir Pakso kalbas, sakytas premjeros metu Kaune, kurias turėjau garbės girdėti per YouTube. Turbūt Vosylius vadovaujasi principu, kad menininkui reikia ne tik talento, bet ir didelės pilietinės drąsos. Tai ir įrodė jo filmas „Pilotas“, kuris buvo taip blogai įvertintas ne tik Seimo, bet ir miesčionių (inteligentų). Ši videoinstaliacija tikrai tobulai įsikomponuotų garo mašinų paunksmėje, o be to, jei filmas buvo rodomas nemokamai, neva sukurtas ne komerciniais tikslais, o tyriausiais humaniškais, su intencija tapti kuo prieinamesniam žmonėms, tai tuo labiau jį reikėtų rodyti Energetikos muziejuje, kur kasmet tiek daug mokinių ekskursijų suvažiuoja iš visos Lietuvos. Taip Paksas ir tautos moralę ugdytų, ir muziejaus pelnas kiltų.

Moralas. Šiuolaikiniai menininkai, kad nebūtų nuolat skalpuojami mūsų politinių grandų, turėtų imti pavyzdį iš Sauliaus Vosyliaus ir pabandyti pažvelgti į politiką kitu kampu. Jiems galbūt vėl vertėtų studijuoti pramoninę architektūrą, rasti savitą, naujų statybų linijų ir tūrių plastinį ritmą. Vėl atsigręžti į darbininkus, ypač statybininkus, kurie taip uoliai dirba mūsų mieste, net jų alga pasidarė trigubai didesnė už mūsų dėstytojų. Ir galbūt tada ir Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arkos“, to „vamzdžio“, nebegriaus tauta plaktukais, ir politikai nesijaus visiškai neveiksnūs „intelektu ir išsilavinimu“. Galbūt ir R. Gritėno skulptūra „Puntukas Vilniuje“ nebūtų likusi tik lakštais, jei, pavyzdžiui, menininkas jame būtų iškalęs kad ir Paksą, dramatiškai žvelgiantį į padanges, su apačioj iškalta ištrauka iš vieno sovietmečio poeto eilėraščio: „Aš – valdovas beribio dangaus / plėšinių duonos kvapo svaigaus / Mano namai, mano darbas – visur / Aš – su liaudim sava, aš – su liaudim kartu / Tartum lašas, į jūrą lekiąs su srautu.“ (Dichanas Abilevas).