Kvailumas yra užkrečiamas

„Perskaityk ir sudegink“

Pirmuosiuose brolių Coenų filmo „Perskaityk ir sudegink“ („Burn after Reading“, JAV, 2008) kadruose iš kosmoso aukštumų stebimas vienas Žemės taškas. Coenai nepaaiškina, kas jį stebi kartu su mumis, žiūrovais: gal koks nors šnipinėjantis palydovas ar pats Dievas, bet juk tai ir nesvarbu. Juolab kad vienas filmo herojų taip pat yra šnipas. Tiksliau, CŽV analitikas Ozis Osbornas. Tas iš aukšto stebimas taškas pamažu priartėja, ir tada paaiškėja, kad tai – CŽV būstinė. Kitaip tariant, viena svarbiausių pasaulio vietų, kur suplaukia visa informacija. Filmas pasibaigs taip pat šioje būstinėje. Coenų pasakojama istorija apsivers kūlversčiais, ir CŽV trumpam apėmęs bangavimas nurims.

Vis dėlto „Perskaityk ir sudegink“ – ne filmas apie šnipus ar šnipų maniją. Coenams šnipinėjimas ir įtarinėjimas – tik dar viena šių dienų pasaulio absurdiškumo apraiška. Nors, ko gero, žodis „absurdiškumas“ čia nelabai tinka. Būkime atviri, „Perskaityk ir sudegink“ – mizantropiškiausias Coenų filmas, nors jie ir anksčiau nelabai gailėjosi savo personažų, greičiau atvirkščiai. Jis apie tai, kokie kvaili yra žmonės. Coenų amžininkai. Masinės kultūros ir civilizacijos produktai. Geriau įsižiūrėję į veidrodį, mes su jumis taip pat.

Coenai pateikia kelis visuotinio kvailumo pavyzdžius, tiksliau – žmogiško idiotizmo archetipus. Johno Malkovichiaus analitikas Ozis yra įsitikinęs savo ir savo vykdomos misijos išskirtinumu. Išmestas iš darbo Ozis pareiškia, kad parašys CŽV demaskuojančią knygą. Jis nesupranta, kad knyga nieko nesudomins, nes jis paprasčiausiai neturi ką pasakyti, jis nežino paslapčių, o visa jo veikla buvo niekam nereikalingas (net visuomenei) akių dūmimas. Ozis tik moka drumsti vandenį aplink save, bet ne daugiau. Tvirta tarsi marmuras jo žmona (Tilda Swinton) yra vaikų gydytoja. Ji žino, ko siekia, veikia be jokių skrupulų. Kam jai reikia meilužio Hario (George Clooney), kuris iš esmės niekuo nesiskiria nuo vyro? Į šį klausimą atsakyti sunku, bet palikime vietos stiprios moters kaprizams. Haris yra baisus mergišius, nuolat apgaudinėjantis savo žmoną, kuriantis legendas meilužėms ir namų tyloje konstruojantis absurdišką megavibratorių. Clooney taip bravūriškai elgiasi su savo gražaus ir patikimo vyriškio įvaizdžiu, kad negali nesižavėti jo humoro jausmu. Angeliškai saldi Hario žmona rašytoja yra daug gudresnė, nes moka paslėpti savo nagučius. Ji juos išleis tada, kai reikės, bet ne anksčiau. Haris už kvailumą gaus tai, ko nusipelnė. Absurdiška gražuoliuko Čado mirtis nuplėš nuo Clooney herojaus visas kaukes. Liks tik apgailėtinas bailys.

Sporto salės darbuotojas Čadas yra filmo idiotų idiotas. Bradas Pittas vaidina jį su tokiu malonumu, kad bematant užkrečia tuo žiūrovus. Į save labai rimtai žiūrintis, nuolat gumą žiaumojantis ir aktyvumą demonstruojantis Čadas yra toks atpažįstamas, tarsi dar vakar būtų tupėjęs kokios nors Lietuvos televizijos studijoje ir rimtai pasakojęs žiūrovams apie savo gyvenimo planus. Čadas nori padėti bendradarbei Licki (Frances McDormand), kuri sumanė pakeisti savo gyvenimą. Griausmingas arkliškas Licki juokas, kai ji žiūri idiotišką romantinę komediją, leidžia aktorei pasakyti viską apie heroję. McDormand nuosekliai tarsi mokslininkė tyrinėja itin dažną moters tipą. Šiuolaikinis žmogus mano, kad gyvenimo pasikeitimas pirmiausia susijęs su išorės pasikeitimu. Licki susigalvojo sau tobulą kūną, kuris jai padės pasiekti visko, ko stinga. Bet tam reikia keturių plastinių operacijų. Ir jų, deja, neapmoka ligonių kasos. Iš tikrųjų visą tą absurdiškų filmo įvykių seką pradeda Licki noras pasikeisti. Kaip dabar madinga sakyti, surasti naują tapatybę. Dėl to kilnaus tikslo aktyvi moteriškė sugebės pergudrauti ir KGB, ir CŽV.

Nė vienos šių dienų kino banalybės filme nepamirštantys Coenai prisimena vadinamąjį „drugelio efektą“ ir rodo, kaip vienas kvailys gali paveikti kitus. Seniai žinojau, kad kvailumas yra užkrečiamas. Coenai tai parodė bene įtikinamiausiai. Nors „Perskaityk ir sudegink“ jie tyčiojasi iš šiuolaikinių amerikiečių iliuzijų, fobijų, gyvenimo būdo ir apskritai iš viso šių dienų kino, kur daug šnipų, teroristų ir visi vienas kitą įtarinėja bei gaudo, nė minutei nesiliaudami svetimoteriauti ir svetimvyriauti, ši Coenų „kvailių komedija“ yra visiškai universali. Jos personažai, jų elgesys ir motyvai, pagaliau jų polinkis „sureikšminti“ save atpažįstami. Paprastoje komedijoje Coenai išdidina visą naujųjų laikų absurdą. Ir kartu priverčia pasižiūrėti į save tarsi per didinamąjį stiklą. Pasižiūrėti į daugybę iliuzijų, iš kurių pelnosi ne tik šnipai, bet ir sporto klubai ar plastiniai chirurgai. Iš tikrųjų, ar nekeista, kad tiek daug žmogiškos energijos, pinigų, mokslinių išradimų, technikos, pagaliau laiko nueina perniek?