Įvykis žiūrovams

„Margarita“

Kauno operos primadona vadinama dainininkė Sabina Martinaitytė, trijų tarptautinių konkursų laureatė (Kišiniove, Rygoje ir Taline, visi 1989 m.), pasitiko gražų asmeninį ir kūrybos jubiliejų. 1987 m. baigusi Lietuvos valstybinę konservatoriją, ji tapo Kauno valstybinio muzikinio teatro soliste, debiutavo Donos Anos vaidmeniu W.A. Mozarto operoje „Don Žuanas“. Iki šiol S. Martinaitytė šioje scenoje sukūrė 12 pagrindinių vaidmenų operos spektakliuose, keletą vaidmenų miuzikluose ir spektakliuose vaikams. Operiniai solistės vaidmenys susiliejo į spalvingą dramatiškų moterų paveikslų galeriją. Kaip įdomiausius ir reikšmingiausius, pati Sabina iš jų išskiria Violetą ir Džildą G. Verdi operose „Traviata“ ir „Rigoletas“, Leonorą L. Beethoveno operoje „Fidelijus“, Margaritą Ch. Gounod operoje „Margarita“, Madaleną U. Giordano operoje „Andrė Šenjė“ ir, be abejo, jai rašytą Karalienę Boną Giedriaus Kuprevičiaus to paties pavadinimo operoje.

Už Violetos vaidmenį G. Verdi operoje „Traviata“ Sabina iš dalies yra dėkinga solistui Jonui Antanavičiui, kuris būtent ją pasirinko scenos partnere savo 100-ajam spektakliui 1989 metais. Apie Sabinos debiutą operoje rašyta: „Dainininkė savajai herojei tąsyk teikė daugiau savo asmenybės bruožų, gal kam ji pasirodė per rimta, per santūri, bet publika pamatė ir priėmė savitą ir visiškai kitokią Violetą...“. Kitomis spalvomis tapytas prancūzų kurtizanės vaidmuo dar pagausino Sabinos talento suvienytą operos mėgėjų būrį. Dainininkei pavyko atrasti naujų spalvų Violetos personažui ir režisieriaus Ginto Žilio „Traviatos“ pastatymui 1999 metais. Šis vaidmuo 2000 m. padėjo pelnyti dainininkei garbingą Kauno teatralų apdovanojimą – „Fortūnos“ prizą.

Garbingą vietą besiaukojančių herojų galerijoje užėmė Leonora L. Beethoveno operoje „Fidelijus“. Šio vokiečių genijaus „šedevro apie viltį“ pastatymas Kaune 1993 m. tapo įsimintinu meniniu įvykiu. Opera buvo dainuojama vokiečių kalba, visi spektaklio komponentai alsavo ritmingai ir buvo glaudžiai, organiškai susieti. Operoje dainavo ir solistai iš Vokietijos. Sabinos herojė Leonora koncentravo pagrindinę operos idėją – vilties ir tikėjimo pergalę, kurią, anot spektaklio recenzentės Eglės Marcinkevičiūtės, solistė nuostabiai perteikė arijoje „Komm, Hoffnung“, stovėdama palaidais plaukais ir vyriškais drabužiais scenos priešakyje tarsi įkvepiančio tikėjimo simbolis. Gerų žodžių Sabinai negailėjo ir kompozitorius G. Kuprevičius: „Skirtingų vokalinių ir sceninių mokyklų atstovai dainavo pakiliai, jausdami vienas kitą, o S. Martinaitytė paliko maloniausią įspūdį, visų pirma vokaline prasme. Jos balsas skambėjo skaidriai, tiksliai, emocionaliai.“

Naujų spalvų, minkštesnių potėpių žiūrovai pamatė Sabinos sukurtame jaunos merginos paveiksle Ch. Gounod operoje „Margarita“. Tyrą, gilios sielos dainininkės padainuotą Margaritą teatrologė Daina Klimauskaitė po premjeros apibūdino taip: „Maža apie ją pasakyti dainavo ir vaidino gerai. Tai buvo tas idealus atvejis, kai dainavimas buvo tik priemonė vidinei herojės būsenai išreikšti, kai nesijautė jokių vokalizavimo pastangų.“

U. Giordano operos herojė Madalena Sabinos repertuare atsirado netikėtai, bet tapo viena svarbiausių ir taip pat buvo išskirta garbingu apdovanojimu. „Madalenos partijos linija melodinga, emocinga, nelėkšta, ją įdomu dainuoti, o spalvingas muzikos audinys provokuoja naujas balso spalvas, – dalijosi mintimis apie vaidmenį Sabina. – Ši herojė spektaklio metu keičiasi iš esmės: nuo nerūpestingos paviršutiniškos grafaitės iki pasiaukojančios moters, dėl meilės pasiryžusios mirti drauge su mylimuoju. Man, kaip dainininkei ir moteriai, buvo įdomu ieškoti Madalenos pasirinkimo motyvų ir perteikti jos emocijas mirties akivaizdoje.“ Už šį vaidmenį, taip pat už šiuolaikinės bei rusų ir austrų vokalinės muzikos kamerines programas Sabina buvo pripažinta įsimintiniausia 2000 metų Kauno menininke.

Vis dėlto ryškiausias vaidmuo, sukurtas operoje, – Karalienė Bona to paties pavadinimo G. Kuprevičiaus operoje. Galbūt todėl, kad operos kūrybinio proceso metu kompozitorius artimai bendradarbiavo su soliste ir netgi atsižvelgė į tam tikrus jos prašymus. „Nors gyvenime esu šios didikės priešingybė, vienišos, atstumtos ir nesuprastos moters paveikslą man nebuvo sunku įkūnyti. Sudėtingiau atrasti intonacijas, balso spalvas, norint kuo tiksliau atskleisti išdidžiosios italės būdą ir siekius.“ Operą „Karalienė Bona“ Sabina apibūdina kaip išskirtinį įvykį Lietuvos muzikinėje scenoje. Už Bonos vaidmenį 2002 m. dainininkė apdovanota Kauno teatralų prizu „Fortūna“ ir pripažinta geriausia Lietuvos metų operos soliste (Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premija).

Visus vaidmenis solistė kūrė labai atsakingai. „Kartais net skausmingai, bet aš savo herojes labai myliu; jos labai skirtingos, bet visos – stiprios asmenybės. Jos mylėjo, kovojo dėl savo meilės, deja, ne visada sėkmingai...“. S. Martinaitytė prisipažįsta, kad kaskart eidama į sceną jaučia didžiulę atsakomybę ir stengiasi, kad kiekvienas spektaklis taptų įvykiu jai ir jos gerbėjams. Solistės padainuotomis Violetos, Džildos ir kitų herojų partijomis žavėjosi įvairių Lietuvos ir užsienio šalių teatrų žiūrovai, dainuoti projektiniuose spektakliuose ją kvietė ir įvairūs festivaliai.

„Traviata“

Operų ir stambių formų vokalinių instrumentinių kūrinių dainuotas partijas bei daugybę kamerinės muzikos kūrinių Sabina paruošė drauge su pianiste Audrone Eitmanavičiūte. Jos kartu pastaruoju metu savo gerbėjus džiugina kaip netikėtų ir įspūdingų kamerinės muzikos programų atlikėjos, išsiskiriančios netradicine interpretacijos laisve.

„Kadangi aš mieliausiai dainuoju operų muziką, Audronei dažniausiai tenka groti orkestrinę faktūrą. Gaila, kad toks grandiozinis juodas darbas taip ir lieka nepastebėtas užkulisiuose, o ji, užuot koncertavusi kaip solistė, savo laiką ir energiją dovanoja man“, – reikšdama dėkingumą ir kartu apgailestaudama konstatuoja Sabina. Muzikologė Alina Ramanauskienė apie šį menininkių tandemą rašė: „Jos išsiskiria fantastišku darbštumu, punktualumu, disciplina – privalomomis savybėmis šių dienų muzikantams, tačiau jų scenos meno esmę lemia ne tai, o įsitikinimas, kad maža dainuoti ir skambinti gerai, svarbu ansamblyje išreikšti neatsiejamą muzikos ir žodžio ryšį, jame gimstančią meninę tiesą.“

Pastaraisiais metais be šių menininkių pasirodymo neapsieina joks reikšmingesnis Kauno kultūrinis akcentas, jas kviečia daugybė koncertinių organizacijų ir festivalių. Duetas paruošė apie tris dešimtis solo programų, tarp jų yra G. Verdi, G. Puccini, F. Schuberto monografiniai koncertai, prancūzų, rusų, austrų ir vokiečių kompozitorių vokalinės lyrikos kūrinių programos, apie 20-ties autorių „Ave Maria“ programa, lietuvių kompozitorių ir poetų programos „Giesmė suskambo“ ir „Valdovių pašnekesiai“ (su aktore Rūta Staliliūnaite), kamerinis G.B. Pergolesi operos „Tarnaitė ponia“ pastatymas 2006 m., L. Kiseliovo monoopera „Nepažįstamosios laiškas“ 2007 m. ir opera pastišas „Faustina“ 2008 m., surengė daugiau nei 1000 koncertų Lietuvoje ir užsienyje: Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje, Rusijoje, Moldovoje, Lenkijoje, Vokietijoje, JAV, Ukrainoje, Azerbaidžane, Suomijoje, Prancūzijoje.

Paklausta, kas generuoja originalumu išsiskiriančias idėjas ir dueto programas, Sabina iš karto atsako: „Tikrai ne aš. Puiku, kad yra Audronė, sumananti naujus projektus, pasitikinti manimi.“ Sabina ir Audronė yra Lietuvos kompozitorių, ypač kauniečių, kūrinių pirmosios atlikėjos, dėkingi autoriai joms neretai dedikuoja savo opusus.

Nemenką S. Martinaitytės kūrybos kraičio dalį užima stambios formos kūriniai, kuriuose ji atliko soprano partijas, koncertavo su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu, Lietuvos kameriniu, Mažosios Lietuvos simfoniniu, Latvijos simfoniniu, Čikagos lyrinės operos, Kauno kameriniu, Panevėžio ir kitais orkestrais.

Nuo 1990 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakulteto Dainavimo katedroje S. Martinaitytė moko studentus solinio dainavimo subtilybių. Dainininkė džiaugiasi, kad jos buvę studentai jau koncertuoja savarankiškai, sėkmingai daro karjerą. Dauguma jų neapvylė savo mokytojos lūkesčių, tapo įvairių tarptautinių dainininkų konkursų laureatais ir diplomantais. Jos pedagoginiai laimėjimai 2008 m. įvertinti docentės laipsniu.

„Studentus stengiuosi paruošti sunkiam ir atsakingam teatro artisto ir koncertuojančio dainininko gyvenimui. Stengiuosi „negaminti“ žvaigždžių, bandau išugdyti mąstančius, savarankiškus, laisvus ir dorus menininkus, besiorientuojančius šiuolaikinėje muzikinėje kultūroje, jaučiančius dabarties pulsą ir menines kryptis.“

S. Martinaitytė vedė meistriškumo kursus Klaipėdoje, Panevėžyje, Čikagoje (JAV), Peterburge, Maskvoje, taip pat Suomijoje, Lenkijoje, Estijoje, šiose šalyse buvo ir tarptautinių dainavimo konkursų vertinimo komisijos narė.

Galėdama iš tiesų didžiuotis įspūdinga dainininkės karjera ir kūrybiniais laimėjimais, Sabina sako, kad už viską ji dėkinga a.a. profesorei Vladai Mikštaitei, kurios globon pateko studijuodama Lietuvos valstybinės konservatorijos trečiame kurse. „V. Mikštaitė atskleidė sceninės logikos dėsnius, išraiškos prasmę, skatino klausytis ne sovietinių šablonų, o vakarietiškų operų ir žymiausių pasaulio dainininkų įrašų, dosniai dalijo studentams savo žinias ir energiją, – reikšdama begalinę pagarbą savo dėstytojai sakė Sabina. – Drąsiai laužydama nusistovėjusius stereotipus, profesorė padėjo man pažinti balsą, išmokė jį valdyti, išplėtė diapazoną ir visam gyvenimui įdiegė, kad balsas yra tik viena raiškos priemonių, padedančių atskleisti kūrinio ar herojaus esmę.“

Gražios asmeninės šventės proga jubiliatė savo gausiam gerbėjų būriui drauge su pianiste Audrone Eitmanavičiūte dovanos koncertą po remonto duris atvėrusioje Kauno filharmonijoje su Kauno simfoniniu orkestru, surengs muzikos vakarą Vilniaus rotušėje, kuriame dalyvaus ir geriausi Sabinos studentai. O spalio 11 d. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre ji dainavo Karalienę Boną jai skirtame jubiliejiniame spektaklyje.