Neatlikta misija

„Ledi Hamilton“

„(...) turi egzistuoti stipri visuomeninė televizija, kuriai vadovauja pasišventėliai. Galime susiburti ir išgelbėti televiziją ateities kartoms. Tai svarbu ne politikai, bet kultūrai, menui, edukacijai, protingai pramogai, dokumentiniam kinui. Tokia televizija sugebės ištaisyti ne vienus metus trunkantį abejingumą, kuris atvedė žiūrovus prie antrinio analfabetizmo.“ Sąmoningai nuėmiau šalies, apie kurios visuomeninę televiziją kalbama šioje citatoje, pavadinimą. Nes ši diagnozė visai tinka ir mums – LRT labiau rūpinasi šokiais ir duetais, transliuoja nesibaigiančius koncertus, politikos bei labdaros šou, kurių vedėjai atvirai tyčiojasi iš studijon pakviestų svečių. Televizijos formos nyksta žiūrovų akyse: jei palyginsime kad ir prieš dešimt ar penkerius metus transliuotą „Spaudos klubą“ su dabartiniu, argumentų, manau, nebeprireiks. Tobulėja tik orų prognozės, bet abejoju, ar tai televizijos nuopelnas. LRT vadovybė, matyt, yra įsitikinusi, kad pigaus buitinio patriotizmo, pseudoliaudiško meno (tiksliau – kičo) ir provincialaus intelektualizmo mišinys sočiai pamaitins pramogų išalkusią tautą. Svarbiau – nukonkuruoti kokį nors apgailėtinai miesčionišką komercinį kanalą. Apie tai, kad visuomeninė televizija turi vykdyti misiją, sėkmingai pamiršta. Kita vertus, pačios įstaigos įstatuose suformuluotas misijos apibrėžimas („Teikti Lietuvos visuomenei tikslią, objektyvią ir subalansuotą informaciją, kokybiškas šviečiamąsias, kultūrines ir pramogines programas, sudaryti prielaidas darniam vystymuisi, demokratijos plėtrai bei atviros visuomenės vertybių įsitvirtinimui Lietuvos Respublikoje.“) nustebintų ir patį gudriausią demagogą. Tuose įstatuose nenumatyta, kiek ekrano laiko turi užimti pramoga ir kiek kultūra (švietimas, etc.), tad nepatenkintam žiūrovui visada galima kyštelėti po nosimi „Be pykčio“, ir misija bus atlikta. Apie viską turinčių geležinę nuomonę garsių vyrų Tarybos egzistavimas – dar vienas argumentas ne mūsų naudai. Žiniasklaida, matyt, supranta, kad iš diskusijų Lietuvoje – jokios naudos, nes jų skaitytojai (taip pat žvaigždės, milijonieriai ir politikai) irgi šoka ir dainuoja, todėl tyli. Jokių diskusijų. Viskas gražu. Tik „Eurovizijoje“ kažkodėl nuolat nesiseka.

Prisipažinsiu, pradžios citatą pasiskolinau iš garsios lenkų režisierės Agnieszkos Holland. Lenkų visuomeninės televizijos būklė taip pat kritiška. Lygis akivaizdžiai krinta, ir išprususi lenkų visuomenė nenori taikstytis su tuo, kad televizija praranda prasmę, netobulėja, neturi aiškių tikslų. Žiniasklaida inicijuoja diskusijas ir svarstymus. Dar viena Holland citata: „Tarpusavyje konkuruojančiose amerikiečių televizijose prodiuseriams ir transliuotojams pirmiausia rūpi kokybė. Svarbu būti geresniam, originalesniam. Jie nesirūpina valdžia ir ideologija, svarbiau žiūrovams pateikti gerą produktą. Mūsų transliuotojui nusispjaut į amatą, kokybę, meninį ar intelektualinį padorumą. Čia karaliauja nuostata: „Tamsi liaudis tai nupirks.“ Tokią nuostatą galima atleisti komerciniams transliuotojams, bet ne visuomeniniam. Mane labiau skaudina prasta informacinių programų kokybė ir žemi standartai, nei jų šališkumas, nes žiūrovai turi alternatyvą – privačius kanalus. Tikros televizinės kultūros kūrimui alternatyvos nėra. Arba kartu pagydysime visuomeninę televiziją (ko mums visiems linkiu), arba ji greitai žlugs.“ Prieš gerą mėnesį LRT paskelbė direktoriaus konkursą. Tačiau negirdėjau, kad kažkas be nepatenkintų LRT „žvaigždžių“ ar raudotojų profesionalių veržtųsi jame dalyvauti. Matyt, visi aptingo taip pat, kaip ir kiču permaitinti LRT žiūrovai.

Aptingo visos televizijos, todėl per Velykas mūsų laukia tie patys filmai ir koncertai. Kelintą kartą TV3 rodo „Gražią moterį“ ar „Edvardą Žirkliarankį“, o LTV2 – visų laikų pasakojimą apie nelaimingą meilę „Ledi Hamilton“? Suprantu, tai – kultiniai filmai, kuriuos gali žiūrėti keliasdešimt kartų, bet juk televizija – ne sinefilų klubas. Norėtųsi šio to daugiau. Iš niekad nerodytų atkapsčiau vos kelis, bet priminsiu ne tik juos, nes 1994 m. sukurtą brolių Coenų stilizaciją a la 4-ojo dešimtmečio amerikiečių ir ypač Franko Capros ir Howardo Hawkso komedija, kuri vadinasi „Hadsakerio įpėdinis“ (TV3, 23 d. 12.20), laukinio kapitalizmo ir vartojimo šalyje reikėtų priminti nuolat. Filmo moralas labai paprastas – negalima galvoti tik apie pelną ir sėkmę. Kartais reikia prisiminti ir svarbesnius dalykus. Man patinka šios komedijos išeities taškas – didelės įmonės taryba nusprendžia paskirti savo vadovu visišką idiotą (Tim Robbins). Valdybos nariai tikisi, kad galės pigiai supirkti nukritusias akcijas. Bet tai nebus taip lengva, kaip jiems atrodė... Dar vieną šiųmečių „Oskaro“ laureatų filmą primins LNK – 24 d. 23.40 parodys klasikinės britų komedijos perdirbinį „Užversti bobutę“ (2005).

Labiausiai legendomis apaugęs šios savaitės filmas – Williamo Wylerio 1946 m. pasirodę „Geriausi mūsų gyvenimo metai“ (LTV2, 21 d. 18.40). Režisierius sukūrė filmą apie tris iš karo grįžusius karius pats ką tik grįžęs iš fronto, kur praleido trejus metus. Jam rūpėjo tiesa ir tik tiesa. Filmo herojai – seržantas Elas (Fredric March), jūreivis Homeras („Oskaru“ už vaidmenį apdovanotas Haroldas Russellas nebuvo profesionalus aktorius. Kare jis prarado rankas) ir lakūnas Fredas (Dana Andrews) grįžta namo, į gimtąjį miestą, ir suvokia, kad tos geriausios savybės, kurios jiems padėjo išgyventi fronte, pokario Amerikoje yra niekam nereikalingos. Todėl baisūs karo metai netrukus jiems pasirodys geriausi.

Įvairių palyginimų mėgėjams rekomenduočiau Leso Mayfieldo filmą „Už įstatymo ribų“ (LNK, 22 d. 21.10). Jo herojus – garsus XIX a. Amerikos banditas Jesse Jamesas, kuris visai neseniai tapo filmo „Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė bailys Robertas Fordas“ herojumi. „Už įstatymo ribų“ rodo bandito jaunystę. 1863-ieji. Vyksta pilietinis karas, o jaunasis Džesis dirba žemę šeimos fermoje Teksase. Praeina keleri metai, ir ar ne apie jį garsios detektyvų agentūros įkūrėjas Allanas Pinkertonas rašė: „Jokie jie ne fermeriai. Kai ką patikrinau. Tie žmonės puikiai išmano sabotažo taktiką ir kiekvienas iš jų turi ketverių metų kruvinų mūšių patirtį. Jie disciplinuoti, gerai treniruoti ir turi charizmatišką lyderį. Jei man reikėtų įkurti idealią gaują, sukurčiau būtent tokią.“ Pinkertoną filme suvaidino vienas Bondų Timothy Daltonas, brolius Džeimsus – Colinas Farrelas ir Gabrielis Machtas. „Už įstatymo ribų“ – vienas iš daugybės bandymų prisiliesti Jesse’o Jameso mitų, tik šįkart pirmiausia buvo orientuotasi į jaunus žiūrovus.

Visai kitokį – ne holivudišką pasakojimą apie didįjį apiplėšimą LNK parodys su „Snobo nakties“ rubrika (27 d. 22.30). Tai – brolių Anthony ir Joe Russo „Sveiki atvykę į Kolinvudą“ (2003). Šeši nusmurgusio Kolinvudo gyventojai nori įgyvendinti amžiaus apiplėšimą. Tada visi bus laimingi: vienišas tėvas menininkas, kuris užsidirba pragyvenimui piešdamas nuogas moteris ant stiklinių, invalido vežimėliu judantis plėšikas, prastas boksininkas mėgėjas, aristokratą vaidinantis juodaodis ir benamis. Broliai Russo surinko puikius aktorius – Luisą Guzmaną, Samą Rockwellą, Williamą H. Macy, Isaiah Washingtoną, Andrew Davoli, George’ą Clooney – ir papasakojo istoriją apie tai, kad purve ir skurde galima surasti ne tik geresnio rytojaus viltį, bet ir daug šilumos ir juoko. Brolių Russo kelias iš gimtojo Klyvlendo į Holivudą būtų labai ilgas, jei ne dvi fėjos – Stevenas Soderberghas ir George’as Clooney. Slamdanso festivalyje šios įžymybės pamatė studentišką brolių filmą. Po savaitės broliai sulaukė Soderbergho skambučio. Jis pasisiūlė būti naujo Russo filmo prodiuseriu.

LTV „Elito kine“ (26 d. 23.15) – vienas niūriausių François Truffaut filmų – 1978 m. pagal Henry Jameso apsakymus sukurtas „Žaliasis kambarys“. Pagrindinį filmo herojų – minties apie mirties kultą apsėstą žurnalistą Žiuljeną – suvaidino pats režisierius. Žurnalistas negali susitaikyti su žmonos mirtimi – jos kambarys tampa savotišku mauzoliejumi. Truffaut kelerius metus rašė scenarijų ir baigė jį likus kelioms dienoms iki filmavimo pradžios. Vėliau jis sakė: „Man „Žaliasis kambarys“ priklauso tai pačiai filmų šeimai, kaip ir „451 laipsnis pagal Farenheitą“, „Laukinis vaikas“ ir „Adelė H.“. Mirusieji čia tarsi „Farenheito...“ knygos, – gyvieji joms įpučia savo kvėpavimą, savo aistras.“

Jūsų – Jonas Ūbis