Dailė

Klimato atšilimas

Edmundo Frėjaus paroda „Globalinis atšilimas“ Šv. Jono gatvės galerijoje

Vidas Poškus

iliustracija
Edmundas Frėjus. Instaliacijos fragmentas. 2008 m.

Lietuviškame genofonde neištrinamai įrėžtas poreikis analizuoti ir aiškinti fundamentaliuosius žmogiškosios egzistencijos klausimus. Kiekviename iš mūsų (kalbu apie tautiečius, gentainius ir bendrapiliečius) tūno Mikalda ar bent jau ne praktiškais žemės ūkio klausimais besidomintis, o akis į dangų pakėlęs astronomas Šmukštaras. (Beje, nors daugelis tiki, kad Sabos karalienės šaknys visai ne baltiškos, Andrius Vištelis-Višteliauskas išreikštų kitokią nuomonę – jam ir Adomas su Ieva kalbėjosi lietuviškai.) Kalbant apie geležinius Edmundo Frėjaus objektus unikalu yra tai, kad šis skulptorius ir kalvis ne tik dar kartą aktualizuoja globalinio klimato atšilimo klausimus (tam pašvęsta tekstinė, kelių lapų pavidalu eksponuojama parodos dalis), bet ir tai, kad teorinėms refleksijoms menininkas suteikė konkretų, estetizuotą pavidalą. Kur kas anksčiau, tačiau labai panašiai savo vizijas realizavo pirmasis lietuvių kosmonautas Kazimieras Semenavičius arba tautinių lakūnų pirmtakas Aleksandras Griškevičius.

E. Frėjus nujaučia, kad pakilus bendrai oro temperatūrai (žiemos bus šiltesnės, vasaros – karštesnės, pavasariai ir rudenys apskritai neegzistuos) išliks patys ištvermingiausi, patvariausi gyviai. Apie tokius sakoma – ,,geležiniai“, ,,pagaminti iš plieno“. Netolimoje ateityje, kai atšilę orai suteiks sąlygas visokeriopam augimui ir vystymuisi, nacionalinius gyvūnus (gandrus, karves ir arklius) pakeis chitoniniais šarvais apsiginklavę hibridai ar mutantai. Lygiai tokie patys, kokie yra užplūdę galeriją, nukloję jos grindis ir sienas. Jie artimi elementariems nariuotakojams ir vėžiagyviams, dar Boscho nupaišytiems, Baltrušaičio aprašytiems demonams ir monstrams. E. Frėjaus teigimu, žmonės ir pirmiausia ,,stipriosios“ lyties atstovai, tai yra vyrai, išliks, tačiau jie bus kur kas raumeningesni ir apdovanoti įspūdingais lytiniais organais. Būtent toks antžmogis stūkso pačiame nedidelės salės viduryje.

iliustracija
Edmundas Frėjus. Instaliacijos fragmentas.
2008 m.

Aš ir pats nuolat mąstau, iš kokios patvarios medžiagos turėtų būti kuriami meno objektai, kad išliktų amžinai, visiems laikams arba bent jau atlaikytų šiltėjančio klimato keliamus pavojus (ką jau kalbėti apie pirmuosius ir labai pražūtingus gana greitai – vos už kelių milijardų metų – raudonąja milžine tapsiančios Saulės spindulius). Iš geležies sumontuoti E. Frėjaus golemai į ateitį verčia žiūrėti optimistiškai. Nežmoniškos kaitros metalinės kilmės būtybės galbūt ir neatlaikys, tačiau demiurgo joms suteiktos, likusių kūno dalių atžvilgiu neproporcingai išdidintos galūnės (kojos, čiuptuvai, ataugos ar įmantresni šliaužiamieji padargai) suteiks galimybę nueiti, nubėgti, nuropoti (panašiai dabartinio atšilimo sąlygomis šiltųjų kraštų kryptimi vis dar migruoja lietuviški varnėnai) į vėsesnį mūsų galaktikos pakraštėlį ir ten sulaukti gyvybei palankesnių laikų.