Ateis ir sąžinei pavasaris?

Andrew Wyeth. „Pavasaris“. 1978 m. Autoriaus nuotraukos

Pirma sezono pusė buvo pilka ir monotoniška, kaip ir visa šiųmetė žiema. Periodiškai žiniasklaidoje pasirodantys optimistiški pranešimai apie spektaklių lankomumą tampa atvirkščiai proporcingi jų meninei vertei. Sunku vienareikšmiškai atsakyti, ko žmonės eina į teatrą. Motyvai gali būti įvairūs. Bet juos vis labiau formuoja rinkodaros dėsniai. Nyksta riba tarp valstybinių teatrų produkcijos ir šen bei ten pasirodančių greitai sukurptų komercinių projektų. Kai juose pamatai mūsų teatro kultūrą reprezentuojančius veidus, pradedi suprasti, kad riba gal jau ir peržengta. Viskas parduodama, ir tai jau nebestebina. Tik apnuogina teatro blizgesio skurdą.

Kauno dramos teatro krizė inspiravo grupės teatralų kreipimąsi į valstybės vadovus. Jame, be kita ko, bandyta paaiškinti, kas teatrams trukdo kūrybiškai dirbti ir kodėl pagrindiniai mūsų režisieriai, garsinantys savo šalį toli už jos ribų, namie jaučiasi kaip svetimšaliai. Kai kurių didžiųjų Lietuvos teatrų vadovai į tai sureagavo kaip į jiems adresuotą priekaištą ir net asmeninį įžeidimą. Ministras suskubo burti darbo grupę teatro padėčiai analizuoti ir ją taisyti. Bet ar galima moralinį teatrų nuosmukį pataisyti vien teisinėmis priemonėmis? Ar pakoregavus teatro įstatymą pasikeis bendras teatro gyvenimo klimatas?

Per pastaruosius dešimt metų Lietuvos teatro gyvenime susiformavo takoskyra tarp nevalstybinių ir valstybinių teatrų. Tai ne šiaip skirtingų teisinių subjektų opozicija, kurioje vienai iš pusių dažniausiai kabinama „privataus“ etiketė. Savo teatrus sukūrę stiprūs režisieriai siekė tiesiog užsiimti kūrybine veikla, ko negalėjo daryti egzistuojančiuose teatruose. Ir išmoko gyventi prisiimdami visą atsakomybę už išlikimą. Bet ar menininko siekis turėti sąlygas kūrybai yra tik jo privatus reikalas? Ar valstybei rūpi, kodėl geriausi režisieriai renkasi egzistavimą teatro sistemos periferijoje, kartais net be profesionalaus statuso, suteikiančio galimybę gauti paramą? Ir apskritai, ar galime, atmetę asmenines ambicijas ir išėję iš už skirtingų barikadų pusių, susitarti, kaip šiandien keisti vieną iš paskutinių sovietmečio reliktų – mūsų teatrų sistemą?

Gyvename šalyje, kur išvados daromos ir procesai pajuda arba artėjant rinkimams, arba kai jau nebeįmanoma tylėti, nes situacija verčia šaukti. Jei teatro žmonės turėtų nors kiek to solidarumo, kokį pastaruoju metu demonstruoja nemaža dalis švietimo sistemos darbuotojų, gal procesai judėtų greičiau. Bet gal tam dar reikia ir nebeturėti ko prarasti? Bene pirmieji tai pajuto techniniai darbuotojai, kurių profesija už teatrų sienų vertinama ne mažiau negu statybininkų. Būtent jie išjudino Kauno dramos teatro vadovų griūtį. O ką daryti daugumai aktorių, gaunančių minimalų atlyginimą ir priverstų arba ieškotis vienkartinių darbelių, arba sėdėti kaip pelei po šluota ir nedrįst šiauštis prieš valdžią? O ir kaip šiauštis, jeigu už tai netekęs darbo aktorius rizikuoja atsidurti visuomenės užribyje. Gal yra naivuolių, manančių, kad tokiam nelaimėliui suskubs padėti Teatro sąjunga? Kiekvienas šiais laikais gelbstisi, kaip išmano.

Visa tai – šiandienio mūsų teatrų gyvenimo realybė. Aiškesnių kūrybinių perspektyvų nebuvimas ir nuvertintas teatro darbuotojų statusas lemia slogią atmosferą daugelyje jų. Nereikia būti dideliu psichologu, kad pastebėtum, jog skirtingose teatrų grandyse įsišaknijusi netikrumo, baimės ir kūrybinės apatijos atmosfera veikia pačius spektaklius. Dažniausiai jie statomi konvejerio principu, – kviestinis režisierius per jam skirtą trumpą laiką turi sukalti produktą ir užimti kuo daugiau be darbo vaikštančių aktorių. Iš pažiūros tai pragmatiška, bet trumparegiška.

Vienintelis, kuriam pastaruoju metu pavyksta egzistuojančioje sistemoje įgyvendinti savo idėjas, yra Jonas Vaitkus. Apskritai šį sezoną Vaitkaus pilna visur: pasirodė skirtingi jo pastatymai „Juodvarnis“ ir „Patriotai“, išėjo režisieriaus kūrybai skirta monografija, Vaitkus buvo išrinktas Rusų dramos teatro vadovu. Vaitkaus pasiryžimas keisti sistemą iš vidaus vertas pagarbos ir palaikymo. Nors kol kas sunku pasakyti, ar jam tai pavyks padaryti vadovaujant teatrui, draskomam skirtingų ir daugiausia ne kūrybinių interesų.

Gintarui Varnui Kauno dramos teatre to padaryti nepavyko. Apie priežastis jau kalbėta daug ir neverta kartotis. Bet vieną dalyką norėtųsi galiausiai akcentuoti. Varnas pirmasis ėmėsi sistemingai modernizuoti repertuarinį teatrą. Kauno dramos teatre jam vadovaujant pradėjo atsirasti ne tik modernus aukšto meninio lygio repertuaras, bet taip pat ir edukacinės programos, naujos kūrybinės iniciatyvos, vyko pedagoginė veikla. Vien už šias pastangas galima teigti, kad Varnas savo darbą dirbo garbingai. Dėl priverstinio jo atsistatydinimo pralaimėjo visi – pats režisierius, teatras, jo steigėjas ir, svarbiausia, Kauno miesto bendruomenė. Paradoksaliai šioje situacijoje atrodė tai, kad visos suinteresuotosios pusės, suprasdamos galimą praradimą, taip ir nerado bendro sutarimo. O gal kažkam taip buvo patogiau dėl šventos ramybės?

Ambicingas kūrėjas, siekiantis keisti nusistovėjusią sistemą, šiais visuotinio prisitaikymo laikais vėl tampa nepatogus arba net pavojingas. Sugebėti ne tik reikšti savo nuomonę, bet kartu neprisitaikyti ir nepriklausyti nuo stipresniųjų malonės dabar gali retas. „Niekada neprašyk stipresnių už tave, – patys pasiūlys“, – šie Volando žodžiai Margaritai mūsų laikais vėl tampa aktualūs. Sunku neprašyti, kai pats gyvenimas verčia tai daryti norint normaliai dirbti.

Šiandieniame mūsų teatre labai stinga ambicingų kūrybinių sumanymų, matuojamų ne jiems išleidžiamų pinigų kiekiu ir viešųjų ryšių intensyvumu, bet idėjos verte. Stinga apmąstymo ir refleksijų vertų idėjų, padedančių giliau pažvelgti į esamąjį laiką, nekartojant šabloniškai paviršutinių jo vertinimų. Tokias idėjas, be abejo, sugeba generuoti tik kūrybinga ir neprisitaikanti asmenybė. Reikia džiaugtis, kad jų dar turime. Čia pateikiamos ištraukos iš neseniai darytų pokalbių su dviem iš jų – Oskaru Koršunovu ir Eimuntu Nekrošiumi. Pokalbius išprovokavo intriguojantys abiejų režisierių pasirinkimai statyti chrestomatinius klasikos kūrinius – „Hamletą“ ir „Idiotą“. Du iš pažiūros tarpusavy nieko bendro neturintys kūriniai esamajame laike įgauna vertybinių sąsajų. Jas patvirtina skirtingų režisierių minčių sąšaukos.

*****

Ankstesniuose savo spektakliuose siekei perkurti nusistovėjusias normas, teigti naujas temas, keisti teatro kalbą. „Kelias į Damaską“ ženklina savotišką kaitą. Čia tarsi bandai suvokti save ir savo vietą pasaulyje. Ar „Hamletas“ yra to tęsinys?

Oskaras Koršunovas: Repetuodamas „Hamletą“ nebedirbu kaip statytojas, ir tai yra nauja. Man įdomiau kurti procesą, kuris nebūtinai turi baigtis rezultatu. Nors dabar jau matau ryškėjančius spektaklio kontūrus, nenoriu forsuoti šio proceso. Galbūt tai lemia laikui bėgant besikeičiantis požiūris į gyvenimą ir kūrybą. Iš tiesų repetuodamas šią Shakespeare’o pjesę aš keliu sau asmeninius uždavinius. Hamletas paverčia teatrą pelėkautais pagauti realybę, sužinoti tiesą, ir šitaip kartu paspendžia spąstus pats sau, – jis per teatrą nori suprasti save, testuoja savo adekvatumą pasauliui. Taip pat ir aš žiūriu į šį savo darbą. Man tai yra pelėkautai sau pačiam.

Oskaras Koršunovas

O su „Damasku“ apskritai viskas labai keistai išėjo. Galima sakyti, kad mano susitikimas su šia pjese buvo atsitiktinis. Ji man buvo pasiūlyta. Pirmiausia ją stačiau Norvegijoje. Pradėjau repetuoti iki galo neįsiskaitęs ir jos nesuvokęs. O juk ši pjesė – tai paties Strindbergo išpažintis. Yra žinoma, kad Strindbergas ją rašė rimtai susirgęs, patekęs į priklausomybę nuo alkoholio ir atsidūręs psichiatrinėje ligoninėje. Šis spektaklis man taip pat tapo savotiška išpažintim. Bet aš pats to iš pradžių nesupratau ir nesiekiau. Repetuojant berods Jūratė Paulėkaitė man pasakė: „Tu juk statai spektaklį apie save.“ Su tuo visai nenorėjau sutikti. Tik laikui bėgant spektaklio ir jo protagonisto dėka suvokiau savo būseną. Ir kažką supratau apie savo gyvenimą. Per Nepažįstamąjį pažinau save – toks tad paradoksas. Žinoma, visuose ankstesniuose mano spektakliuose buvo didelė dalis manęs, bet pirmą kartą atsitiko taip, kad per teatrą, per tą nevalingą išpažintį pradėjau artikuliuoti savo gyvenimą. Per išpažintį žmogus suvokia savo darbų ir poelgių vertę. Man tai atsitiko būtent teatre. Todėl „Kelias į Damaską“ mane pastūmėjo visiškai ramiai ir su pasitikėjimu imtis „Hamleto“. Ir pradėti galvoti apie šią pjesę nuo paties savęs. Nuo to mes ir pradedame repeticijas: aktorius sėdi prieš veidrodį ir žiūrėdamas į jį užduoda sau klausimus. Gal tai skamba juokingai, bet kai kartoji žodžius, kol tavo atvaizdas veidrodyje tampa tau pačiam svetimas, įvyksta tam tikra akistata su savimi. Šia prasme repetuojant „Hamletą“ vyksta atvirkštinis procesas, negu tai buvo statant „Kelią į Damaską“.

Aš pats norėjau vaidinti Hamletą. Savotiškai tai ir darau, nors ne fiziškai. Hamleto vaidmenį kuriantis Darius Meškauskas man yra tarsi mediumas. Su jo pagalba bandau pats suvaidinti šį vaidmenį. Nes tik statydamas pats save į Hamleto situaciją, į tas kraštutines egzistencines būsenas gali ją suvokti ir išreikšti. „Hamletas“ yra tam tikros užduotos lygtys, kurias gali išspręsti tik galvodamas apie save. Tuščias reikalas orientuotis į šios pjesės statymo tradicijas, kultūrines jos interpretacijas arba polemizuoti su jomis. Tik pats tapęs tos lygties nežinomuoju gali ją spręsti. Reikia pačiam sau užduoti klausimus: ar keršydamas, ar taip save sureikšmindamas teisingai matai aplinką ir pasaulį, ar tik taip gali būti savimi? Man „Hamletas“ pirmiausia yra sąžinės tragedija. Ne tik Hamletas, bet ir visi kiti pjesės personažai išgyvena tragišką akistatą su savimi, su savo sąžine. Todėl tenka statyti save į kiekvieno iš jų situaciją.

Ką reiškia Hamleto „Būti ar nebūti?“ Mano manymu, tai visiškai racionalus apmąstymas. Prieš prisiimdamas Hamleto misiją ir statydamas save į mirtiną pavojų, jis turi sau atsakyti į esminį klausimą – bijoti ar nebijoti mirties? Nuo to priklauso, ar jis galės pakelti jį užgriuvusią naštą ir pavojų. Per šį monologą jis sau atsako, kad mirties bijoti neverta, nes mes nežinome, kas tai yra. Čia Hamletas yra visiškas materialistas ir mąsto kitaip negu viduramžių žmogus. Jis daro išvadą, kad neverta bijoti to, ko mes nežinome. Tik vaizduotė ir mąstymas daro mus bailius. Bet ar galima šį monologą pasakyti taip, kad jis padėtų įveikti mirties baimę?

O kaip su sąžine? Juk svarstydamas apie savo misiją Hamletas sprendžia – keršyti ar nekeršyti? O tai reiškia – žudyti ar nežudyti? Mirties baimė yra kaip šio svarstymo rezultatas. Ar čia neegzistuoja sąsajų tarp Hamleto sąžinės tragedijos ir „Kelio į Damaską“ protagonisto apsisprendimo prisiimti atsakomybę už savo likimą?

Pagrindinis „Kelio į Damaską“ herojus Nepažįstamasis, kuriam atrodė, kad pakanka būti sąžiningam prieš save patį ir savo kūrybinį pašaukimą, nesugebėjo susimąstyti, kiek tai kainavo kitiems, jo artimiesiems. Atsidūręs beprotnamyje, kuris yra ir skaistykla, jis praregi, ir tada jo sąžinė atsibunda kitu pavidalu. Hamleto atvejis kiek kitoks. Jam kiti iš esmės nerūpi. Hamletui jie yra sąžinės priekaištas ta prasme, kaip „pragaras yra kiti“. Ir jis savotiškai aukoja Ofeliją, Laertą. Tai yra didžiausias Hamleto prieštaravimas. Todėl jo neįmanoma vertinti vienareikšmiškai. Pati jo intencija yra šventa, tačiau kuo jis tampa kitiems – tai labai įdomus klausimas. Kiekvienas personažas ir kartu visas Elsinoras savotiškai sudūžta į Hamletą. Jis tampa antžmogiu. Savo misijos akivaizdoje nuo tam tikros akimirkos Hamletas nedaro jokio kompromiso. Čia galime prisiminti ir Roberto Zucco. Po monologo „Būti ar nebūti“ Hamletas peržengia gėrio ir blogio ribą.

Gilinantis į Shakespeare’o pjesę man tapo visiškai aišku, kad šis Hamleto monologas yra įmanomas tik toje vietoje, kur jis parašytas. Daugelyje mano matytų „Hamleto“ pastatymų šis monologas perkeliamas į vėlesnes spektaklio vietas. Tarsi Hamletas dar būtų iki jo nepriaugęs. Šis jo monologas yra ne ryžtas keršyti, bet tam tikras prašviesėjimas. Čia Hamletas mąsto apie dorybę kaip apie vieną iš mirties baimės išraiškų. Ir tik tai suvokęs jis gali pasakyti Ofelijai: „Eik į vienuolyną.“

Hamletas nuo pat pjesės pradžios išgyvena gundymus. Jį gundo Tėvo šmėkla, Ofelija, Polonijus, Klaudijus, Rozenkrancas ir Gildensternas. Ofelija yra ypatingas gundymo įrankis. Už jos naivumo ir dorybės stovi Klaudijus, Gertrūda, Polonijus. Visa tai, kas Hamletui reiškia „būti“ – meluoti sau ir daryti kompromisus. Po monologo „Būti ar nebūti“ Hamletas perkelia save į kitą krantą, iš kurio grįžimo atgal į „būti“ nėra. Hamletas visiškai sąžiningai pasirenka „nebūti“, ir Ofelija tampa pirmąja tragiška jo pasirinkimo auka. Hamletas dėl to kaltas ir kartu nekaltas. Įdomu dar ir tai, kad Ofelijoje kiekvienas personažas atpažįsta savo sąžinę. O Hamletas neturi pasirinkimo būti sąžiningu žmogumi. Jis gali būti sąžiningas tik savo pašaukimui ir kartu matyti jo padarinius. Būtent todėl „Hamletas“ man yra sąžinės tragedija.

Janas Kottas teigia, kad Hamletas spendžia pelėkautus kitiems, nematydamas, kad pelėkautai spendžiami jam pačiam. Jis negali išvengti pasirinkimo, ir tai yra jo tragedija.

Būtent! Tačiau pirmiausia Shakespeare’o pjesė yra akistatos su savimi pelėkautai ją statančiam režisieriui ir kartu žiūrovui. Manau, labai svarbu, kad Hamletas turi trečią kelią. Jam netinka gėrio arba blogio, balta arba juoda kategorijos. Hamleto misija pataisyti „išgverusią gadynę“ yra platesnė negu tik kerštas už tėvą. Siekdamas ją įvykdyti, Hamletas ieško trečiojo kelio. Egzistuoja daug svarstymų, kodėl jis delsia, nesielgia ryžtingai kaip Laertas, kurio tėvas taip pat nužudytas. Manau, kad tai ne Hamleto charakterio, o būtent trečiojo kelio paieškos problema. Ir jis tą kelią suranda! Hamletas laukia atsitiktinumo, kuris jam padėtų atkeršyti nesusitepus rankų. Jis sprendžia esminę lygtį, kaip užbaigti keršto epochą, į kurios užburtą ratą buvo patekęs ir jo tėvas. Todėl Hamletas nenužudo besimeldžiančio Klaudijaus. Ir viskas įvyksta atsitiktinai, tarsi ne Hamleto valia. Jis tik išprovokuoja atsitiktinumų virtinę, padedančią užbaigti prakeiktą keršto ratą kartu ir savo gyvybės kaina. Todėl man labai svarbus yra šis trečiasis Hamleto kelias, kaip jo likimo prasmė.

*****

Pastarojo meto Tavo spektakliuose pagal Shakespeare’o, Goethe’s kūrybą lieka vienas protagonistas, su kuriuo mezgi dialogą. Ankstesniuose Čechovo pastatymuose Tave domino grupės personažų tarpusavio santykiai. Kodėl? Ar tai priklauso tik nuo dramaturginės medžiagos?

Eimuntas Nekrošius

Eimuntas Nekrošius: Nesiekiu to sąmoningai, kažkaip atėjo natūraliai. Gal dėl atsakomybės pojūčio... Man tai yra atsakomybės ir sąžinės tema. Juk neegzistuoja kolektyvinė atsakomybė. Man patinka Čechovo polifonija, bet gal dabar atėjo toks laikas, kai norisi labiau susitelkti į vieną žmogų. Vis dėlto per žmogų prateka daug minčių ir jausmų, kurių niekas niekada nesužinos. Norisi išreikšti nors dalį jų. Gal skambės banaliai, bet įdomi asmenybė, kurioje telpa visi žmogaus pliusai ir minusai.

O ką Tau reiškia sąžinės tema?

Žmogus yra toks sutvėrimas, kad visuose, net pačiuose baisiausiuose poelgiuose jis neišvengia akistatos su sąžine. Kaip mirties. Dabar gyvenime daug nesąžiningumo. Bet žiūrėdamas į žmogų jauti, kad jo sąžinė budi. Ir anksčiau ar vėliau akistata su ja turi įvykti. Tai dramatiška tema, kuri man dabar labai įdomi. Ji graži ir viltinga, nes rusena net blogiausio žmogaus sąžinės kibirkštis. Tai vienintelis dalykas, kuris mane guodžia gyvenime. Ir teikia tikėjimo. Šia prasme esu idealistas. Ateina ir sąžinei pavasaris.

Neseniai Italijoje pastatei spektaklį pagal Tolstojaus „Aną Kareniną“ ir jau pradėjai Dostojevskio „Idioto“ repeticijas. Du dideli prozos kūriniai. Paskutinį kartą prozą statei seniai, berods, tai buvo Aitmatovo „Ilga kaip šimtmečiai diena“. Kuo susitikimas su klasikiniu romanu kitoks negu su dramos kūriniu?

Jis kur kas turtingesnis. Tokie autoriai kaip Tolstojus ir Dostojevskis yra kaip dideli kalnai. Reikia turėti daug jėgos, kad galėtum užvertęs galvą pamatyti, kas jų viršūnėse. Būtų neteisinga sakyti, kad statydamas šių autorių kūrinius režisierius pasitikrina save. Tai skambėtų pernelyg įžūliai. Susidūręs su tokiais kūriniais pirmiausia suvoki savo bejėgiškumą, mąstymo ribotumą. Ir gal bedirbant jie nors truputį praskaidrina kasdienybę. Negaliu atsistebėti, kaip juos sukūrė žmonės. Skaitydamas suvoki ne žmogaus, bet pačios kūrybos didingumą. Tokia kūryba yra praaugusi žmogų daugybę kartų. Ir jei nuo to kalno nubyra kokia smiltelė ar tavęs link nuslenka nedidelė to šlaito ketera, tada nors keletą dienų pasidaro maloniau gyvent. Bet tai saviapgaulė, trunkanti tik keletą dienų...

Tolstojus tikėjo švietėjiška meno misija. Jis manė, kad menas ir kūryba turėtų ugdyti žmogų. Įdomi sąšauka su Donelaičiu, turėjusiu panašių kūrybinių tikslų. O be to, Tolstojaus pasitraukimas iš visuomenės gyvenimo pabaigoje tapo savotišku iššūkiu laikui. Ką apie tai manai?

Man labai gražu, kad žmogus visą atsakomybę prisiima sau. Ir nebijo likti vienas. Tai yra savotiška stiprybės apraiška. Būti pajėgiam išgyventi, suvokti, apibendrinti save ir savo laiką. Čia sugrįžtam prie asmenybės temos. Asmenybei tai yra natūralus poelgis. Gražiai palyginai Donelaitį ir Tolstojų. Abu jie vieno profilio žmonės.

O kuo Dostojevskis skiriasi nuo Tolstojaus?

Dostojevskis galbūt įžvelgė žmoguje tai, ko plika akis nemato. Tolstojus matė žmogaus sielą, o Dostojevskis – tai, kas už sielos. Gal kažkokį visiškai kitą sluoksnį. Nedrįstu taip teigti, bet jis sugebėdavo prasiskverbti į tas nematomas puses, apie kurių egzistavimą pats žmogus net neturi supratimo. Jų negali nei suvokti protas, nei pasiekti intuicija. Jis matydavo tą nesamą tašką, kurį vis dėlto turi kiekvienas žmogus.

Kas yra Idiotas?

Jis, aišku, yra romantinis herojus, bet kartu ir agresyvus. Galima žavėtis juo, kaip individu, vertinti jo moralines savybes, mintis, bet įsivaizduokim vienoje vietoje tūkstantį idiotų. Kas tada būtų?

Jie sugriautų pasaulį?

Taip. Tai gal bandysiu plėtoti šią temą...

Idiotas yra pavojingas?

Taip.

Ar todėl, kad apnuogina jį supančių žmonių sąžinę?

Idiotas yra labai klastingas charakteris. Dostojevskis, kaip literatūros Michelangelo, į jį sudėjo išgrynintas skirtingas žmogaus savybes ir atmetė tai, kas nereikalinga. Idiotas yra be galo patrauklus ir kartu baisus. Susitikimais su juo palieka kitus žmones be pastogės. Žmogui gamta suteikė savisaugos instinktą. Jis gali netinkamai pasielgti arba gudrauti, pameluoti, kad apsisaugotų. Idiotas šį instinktą sunaikina. Jis – kaip rūgštis, kuri viską išdegina. Žmogaus mintis ir sąžinę. Labai tikslus romano pavadinimas. Būtų pavadinimas kitoks, ir visas romanas turėtų kitokį atspalvį ir prasmę.

O kaip supranti Idioto romantinę pusę?

Kiekvienas apie tai vienu ar kitu metu svajojam. Kai kas gal jaunystėj, kiti prieš gyvenimo pabaigą. Norisi būti tokiu idealistu. Vis dėlto egzistuoja Idioto idealas. Bet, deja, gyvenimas jį užgožia. Idiotas yra teoriškai švarus lapas. Būtent idealas. Todėl kartu ir gerai, kad jis egzistuoja.

Kiek Tau įdomi tradicija Idiotą tapatinti su šventuoju?

Tai lengviausia. Ši tema yra romano paviršiuje ir jos, žinoma, negalima paneigti. Bet reikėtų teatre ieškoti kažkokių charakterio netikėtumų, paradoksų. Jaučiu, kaip norėčiau šį romaną pastatyti. Bet išeis ar neišeis, tai jau ne nuo manęs priklauso. Man svarbiausias yra minties aiškumas. Jei mintis susiformuoja aiškiai, tai ji viską ir padiktuoja. Jei mintis miglota, tai miglotai ir išeina. Suprantu, koks rizikingas mano pasirinkimas. Yra pavojus nesuvaldyti medžiagos. Dar nežinau, ar pavyks visas temas suvesti į visumą. Ir iš tos visumos suformuoti idėją. Kad ir nedidelę, bet savą. Nesieksiu jokių atradimų. Bandysiu įsigilinti į literatūrą.

Ar gali palyginti Idiotą su Hamletu?

Galėčiau pasakyti, kad Idiotas yra didesnis meteorito smūgis į žemę. Jis palieka didesnį kraterį. Gal jis ir labiau apčiuopiamas negu Hamletas. Nesakyčiau, kad tai yra panašaus lygio charakteriai. Bet Idiotas sudėtingesnis. Polifoniškesnis. Hamletas yra kaip durklas, kuris sminga arba nesminga.

Kaip vertini savo dabartinę situaciją?

Sunkus klausimas. Atsimenu savo jaunystę. Tada būdavau nepatenkintas. Vis kažkas buvo blogai. Sulaukiau vidutinio amžiaus, ir tada buvo blogai. Dabar jau senatvė ateina... Tai gal čia toks mano charakterio bruožas būti nepatenkintam.

Savo kūrybiniame kelyje darydavai staigius posūkius ir sprendimus, kai viskas nusistovėdavo, virsdavo rutina. Išėjai iš Jaunimo teatro, vėliau iš „Life“. Ar dabar nejauti noro kažką keisti?

Nori paklaust, ar negaliu dar kartą išeit? Galiu. Nebijau kažką pradėti iš naujo, nors gali ir nepavykti.

O kas tai verčia daryti?

Ne aplinkybės. Tai ateina iš vidaus. Pradedi nesuspėti su visais arba nenori eiti ta pačia kryptim. Tai gal reikia atsitraukti. Gal toks yra mano įgimtas charakterio bruožas?

Kas yra atsitraukimas šiais laikais, kai visur siekiama dalyvauti?

Galbūt neprisitaikymas. Su kiekvienu metų laiku man vis sunkiau ir sunkiau prisitaikyti. Vasara verčia vienaip prisitaikyti, ruduo – kitaip. Kalbu ne apie gamtos reiškinius. Apie gyvenimo tempą, žmonių santykius, madas. Tada ir atsiranda noras visa tai palikti.

Ką tai reikštų praktiškai?

Sugrįžti ten, iš kur esu išėjęs. Į savo pirminį tašką. Man tai natūralus dalykas. Gal reikia bandyti...