Muzika

Paslaptingoji vienovė

Atsisveikinant su Margarita Dvarionaite

iliustracija
G. Narijausko nuotr.

„Kraujas – didis dalykas.“ Aišku, daug kam tie žodžiai iš Michailo Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita“ seniai pažįstami. „Laki frazė?“ Bet juk būna, kad be ilgų mąstymų išnyra paralelės, kuriose kraujo vaidmens nepaneigsi. Balys ir Margarita – dėdė ir dukterėčia Dvarionai. O Kazys Dvarionas? Taip, dukters dievinamas Margaritos tėvas, nuostabus žmogus, irgi galėjęs sakyti muzikai „tu“ (tą ir darė).

Dėdė Balys... Kažkada jis su šeima gyveno tame pačiame name, kaip ir Margarita, tik kitame aukšte. Lukiškių aikštėje. Idilė tarp jų būdavo retoka viešnia, nors dukterėčia, dirbdama operos teatre, labai nuoširdžiai dirigavo dėdės „Dalią“. Nujausdama juos siejančius prigimties bendrumus? Kas žino... Kadangi abu buvo nepakartojamos individualybės, tų akivaizdžiai giminingų bruožų jie gal stengdavosi (veikiau nesąmoningai) nepastebėti.

Bet pirmoji Jos Vilniuje padiriguota opera buvo „Rigoletas“. Jau po studijų Leningrade, po prieš porą metų patirto, filharmonijos orkestrantų jai surengto „krikšto“. Tą jie sugeba, o išvydę sijonuotą dirigentą sugebėjo dvigubai. Bet netrukus muzikantai įsitikino puikia Margaritos klausa, vaizduotės galia, tad operos „chebra“ (kaip Ji pati pasakytų) tapo sukalbamesnė, o po puikiai pavykusio „Rigoleto“ net ketino Dirigentę iš orkestrinės išnešti ant rankų.

Prisimintinos šventę ir dvasios atgaivą teikusios Margaritos simfoninės programos (reikės surasti tokį susižavėjimą išreiškusią Eduardo Balsio rašytą recenziją). Kaip Dirigentė joms ruošdavosi! Tada būdavo kalbama apie Jos studijas Leningrade – dirigavimą, vargonus ir kompoziciją. Nors Lietuvoje Margarita jau buvo įsigijusi pianistės diplomą, viską nustelbė pašaukimu tapęs dirigavimas. Gal čia kalta ir batutos meistrų ugdytojo Iljos Musino iškili asmenybė? Kad ir kaip būtų, po pirmų mokslo metų, 1953-ųjų pavasarį, Vilnių pasiekė tenykštės konservatorijos rektoriaus charakteristika, kurioje minima, kad nuo revoliucijos laikų jie tokios gabios studentės neturėję. Esu tikras, kad Margarita niekam apie tai nebuvo prasižiojusi. Pirmą kartą tą papasakojo dirigentas Vytautas Viržonis – prie Jos kapo duobės, 2008 metų kovo septynioliktąją.

iliustracija
Lili Paškauskaitės grafika. 1962 m.

Sankt Peterburgo Ermitaže išlavinusi akį, Margarita buvo jautri dailės vertintoja, kartu turėjusi ir savitus kriterijus. Literatūrinius irgi. Tų dalykų Jai reikėjo nelyginant oro, kaip ir bendravimo su žmonėmis bei mūsų „mažesniųjų brolių“ – keturkojų ir skrajūnų – draugystės. Įtariu, kad ilgainiui jie vis dažniau prakalbindavo Margaritos širdį negu mes, toji nenuovoki, daug kam abejinga dvikojų padermė.

Vilnius! Daugybę kartų jos apvaikštinėti visi to magiško miesto užkaboriai, priemiesčiai. Kažkada paskambino paklausti, ar esu buvęs Filaretų gatvės gale esančiame kieme. Ten netikėtai atrandi kalvą, o nuo jos – vaizdą, kurį reikia stebėti saulei leidžiantis.

Margarita daug rašinėjo. Dažnai apie nepelnytai primirštus arba ir visiškai užmirštus žmones, apie kitokias praėjusio laiko akimirkas. Yra ten unikalių, „dvarioniškų“ perliukų, tik dėdei ir Jai būdingų taiklių pastabų. Ar surinksime visa tai krūvon, ar išleisime? Ar pasirūpinsime jos globotų „mažųjų brolių“ tolesniu likimu? Užuot atsisveikindami su Margarita Dvarionaite nešę mūsų abejingumą dangstančias gėles, gal verčiau būtume tiems globotiniams suaukoję šiokią tokią sumelę. O jei tokiems atsirastų prieglaudėlė, Margarita – būkime tuo tikri – pasijustų devintame danguje. Ir mielai jai dovanotų savo vardą. Utopija? Kaip neatskiriamai ji Didžiosios Muzikės gyvenime buvo susijusi su realybe...

Kai Ją lydėjome į liūdnai iškalbingą Paskutiniąją Kalvą, prie eisenos prisigretino juodas katinėlis. Ėjęs su visais, jis paskui taip tyrinėjo kapo duobę, kad vos į ją neįsmuko. Gal tai Margaritos globojami gentainiai jam pasiuntė žinią? Šitie Jos draugai jautė, kad išmintingoji jų bičiulė ką ne ką nutuokia apie Didžiąją Vienovę. Apie paslaptis, kurias žmonėms kartais primena Muzika, – tiems, kurie ją, kaip ir pasaulį, pajėgia suvokti širdimi.

Edmundas Gedgaudas